Analizės
Biudžetinėse įstaigose dėl darbo apmokėjimo tvarkos turi būti tariamasi su darbuotojų atstovais
Nuo 2024 metų pradžios keičiasi biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo reglamentavimas,- informuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM). Dėl konkrečios darbo apmokėjimo tvarkos kiekvienoje įstaigoje turi būti tariamasi su darbuotojų atstovais.
2024 metų Pareiginės algos koeficientai perskaičiuojami atsižvelgiant į Pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio (BD) nustatymo ir asignavimų darbo užmokesčiui perskaičiavimo įstatyme nustatytą pareiginės algos bazinį dydį – 1785,4 euro.
Įstaigų vadovams paliekamas pareiginių algų koeficientų intervalas – „grindys“ ir „lubos“ –, kitiems darbuotojams – tik minimalios koeficientų ribos pagal pareigybių grupes, numatant, kad darbuotojų koeficientai negali viršyti vadovo pareiginės algos maksimalaus koeficiento dydžio – 3,98. Pastarajai nuostatai taikoma išimtis, kai pareigybė yra trūkstamų profesijų sąraše ar kultūros ir meno darbuotojai yra įgiję nacionalinį ir tarptautinį pripažinimą arba kai darbuotojas turi kvalifikacinę kategoriją.
Konkretūs koeficientai arba koeficientų intervalai diferencijuoti pagal kriterijus, tokius kaip profesinio darbo patirtis, darbo sudėtingumo ar atsakomybės lygis, papildomų įgūdžių turėjimas, turi būti numatyti įstaigos darbo apmokėjimo sistemoje, kuri nustatoma kolektyvinėje sutartyje arba pasikonsultavus su darbuotojų atstovais.
Biudžetinės įstaigos vadovo pareiginės algos rėžiai iki reformos svyravo nuo 1693 eurų iki 3069 eurų, po reformos rėžiai bus nuo 2303 eurų iki 7106 eurų. Konkretų pareiginės algos dydį nustatys savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija pagal pareiginės algos koeficiento nustatymo kriterijus (biudžetinės įstaigos veiklos pobūdį, jos dydį, jos veiklos ir sprendimų galiojimo ribas ar kitus kriterijus).
Taip pat darbuotojams didėja minimalieji pareiginės algos koeficientai, siekiant, kad nuo 2024 m. sausio 1 d., MMA nustačius 924 eurus ir BD – 1785,40 euro, jų dydžiai eurais nebūtų mažesni už nustatytą MMA. Biudžetinių įstaigų darbuotojų minimalieji koeficientai vidutiniškai didės 7 proc.
Skvernelis pabėgėlius padarė išrinktųjų kasta, pažeidė Konstituciją ir įteisino lietuvių diskriminaciją
Savo tėvų ir protėvių žemėje tapome antrarūšiais žmonėmis, kuriems nebegalioja šalies Pagrindinis įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis sako: Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
Spalio 11 dieną BNS pranešė, kad vyriausybė nutarė „pabėgėliams“ mokėti tokias išmokas:
-Kompensacija būsto nuomai vienam žmogui per mėnesį - 314 eurų.
-Pašalpa būtiniausioms reikmėms ( komunalinėms paslaugoms, maistui, transportui ir kt.) - 204 eurai.
-Papildomai mokyklinio amžiaus vaikams išmokama pašalpa būtiniausiems mokinio reikmenims įsigyti (57 eurai) ir kas mėnesį mokama 60,8 euro kompensacija vaikų ugdymo pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas išlaidoms apmokėti.
Suma:
Suaugusiam ir vaikui per mėnesį = 518 eurų.
Mokyklinio amžiaus vaikui = 635,8 eurų.
-Vienkartinė įsikūrimo pašalpa - 204 eurai.
-Vienkartinė įsikūrimo pašalpa vaikui -102 eurai.
-Nelydimam nepilnamečiui, sulaukus pilnametystės -1122 eurai.
Kiek Lietuvos vaikų, suaugusių ir senelių gauna tokias pajamas?
Valdžios diskriminuojamo lietuvio pajamos:
Raimondas Kuodis. „Ekonomikos dėstymą yra užvaldę neoliberalai“
- Platonas įvardino keturias dorybes: išmintis, drąsa, teisingumas ir saikingumas. Tai visiems visuomenės luomams privaloma dorybė. Gal įvardintoji saikingumo dorybė yra pirmoji ekonominė dorybė? Tik mes ją pamiršome?
- Ekonomikos mokslas prieina prie tų pačių išvadų ir vienas pirmųjų dalykų, kurį išmoksta ekonomistai, tai kad kraštutinumai yra negerai. Daug žmonių tą intuityviai jaučia nebūdami ekonomistais, o šie įrodo tuos dalykus formaliai. Tą netgi stebime eilinių žmonių gyvenime: žmonės nėra nei dideli kamikadzės nei ypatingai konservatyvūs ir atsargūs, jie renkasi kažką per vidurį. Ir vartojimo struktūra yra daugiau ar mažiau subalansuota, žmonės ir valgo, ir pramogauja, ir keliauja. Dauguma žmonių renkasi, kaip ekonomistai juokauja, vidutiniškai iškeptą mėsos patiekalą.
Problema ta, kad ekonomikos dėstymą yra užvaldę neoliberalai, kurie kai kada skatina arba pateikia žmones išskirtinai kaip homo economicus, žmones labai siauriai siekiančius savo interesų, o tada dingsta visuomeninis interesas. Godumas, kuris visais laikais buvo laikomas nuodėme, didžiąja nuodėme, pateikiamas kaip dorybė, kad žmonės turi beatodairiškai siekti savo asmeninių interesų, neva tai veda prie visuomeninių interesų. Adamas Smithas rašė, kad „nematoma rinkos ranka“ viską sutvarkys, bet kaip matome, tas godumas veda prie milžiniškų socialinių problemų, prie tiesiog žmonių apgaudinėjimo, kai pardavinėjami šlamštiniai produktai, mažinant savikainą, dedant pigesnį cukrų vietoj miltų kepant duoną ir taip toliau. Nepanašu, kad toks kraštutinis požiūris duoda kažką gero. Net ir neoliberalios institucijos jau šneka apie nelygybės klausimus, apie nepelnytai gautas pajamas (ekonomistų renta vadinamas), kurios yra didžiąja dalimi tos nelygybės didėjimo priežastis. Galėtume mažiau kreipti dėmesį į nelygybę, kuri kyla iš objektyvių dalykų: žmogus gerai mokėsi, sąžiningai dirbo, sukūrė gražų ir gerą, kažkam reikalingą produktą, nieko neapgaudinėjo ir taip tapo turtingas, tačiau mes vis daugiau kalbam apie sistemines apgavystes, ypač finansų sektoriuje, žemgrobystes Lietuvos kontekste ir pan. (plačiau žr. nelygybės žemėlapį).
Neoliberalusis požiūris įvardina godumą dorybe, bet taip pat atmeta atvirkštinį saiko momentą – suvokimą, kad galima nustatyti, kas yra minimaliai reikalinga, ko minimaliai reikia žmogaus normaliam oriam gyvenimui. Neoliberali ideologija sako, kad neįmanoma šito nustatyti, nes tam kažkodėl „nėra kriterijų“.
Skaityti daugiau: Raimondas Kuodis. „Ekonomikos dėstymą yra užvaldę neoliberalai“
Replika. Ar mūsų premjeras-reformatorius rimčiau pažvelgs į procesus vykstančius Lietuvos muitinėje?
Vilniaus teritorinės muitinės krovinių postai gauna muitinės direktoriaus pavaduotojo 2017-07-28 nurodymą Nr.(4.4/3)-4V-340, kuriuo postų viršininkai įpareigojami nurodyti konkrečių pareigūnų sąrašą (40% pareigūnų), perkėlimui nuo š. m. rugsėjo 1d. į prižiūrinčią įstaigą – deklaracijų įforminimo centrą (Naujoji Riovonių 3, Vilnius). Vėlesnis 2017-08-10 muitinės departamento (MD) generalinio direktoriaus raštas Nr. (5.34)3B-7686 viską paneigia: „Pažymime, kad šiuo metu nėra vykdomi jokie vidiniai struktūriniai pertvarkymai, esminiai darbo organizavimo ar darbo sąlygų pakeitimai darbuotojams.“ Net nesiimu komentuoti, nes tai – akivaizdžiai prieštaringa informacija, o iš tiesų kas tai – melas, gal netiesa, o gal fantazijos, vizijos, paistalai, iliuzijos, haliucinacijos, baltoji karštinė, pagirios, o gal psichozė. Tačiau tai– realybė, kad ir kaip ją bevadintum. Vėliau gi, vos praėjus 6 dienoms 2017-08-16, Generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Miškinis siunčia raštą Nr. (17.6/7)3B-7830 MD generalinio direktoriaus įsakymo derinimui. Per 6 dienas, parengiamas projektas. Ne kažkokie planai, pamąstymai ar vizijos (muitinės departamento labai mėgstamas terminas), o jau įsakymo projektas. Jei muitinės departamento generalinis direktorius nemelavo 2017-08-10 raštu, tai tuomet labai greitai (gal net naktimis) iškepamas muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymo „projektas“. Ar muitinės departamento vadovai tarpusavyje nesikalba, ar nebendrauja, ar dirba kiekvienas sau? Kas vyksta? Prieštaravimai, nesuderinimas... Tvarkų nėra, bet pareigūnams nuo rugsėjo 1 dienos suteikiami kažkokie kitokie įgaliojimai. Fiziškai jie niekur neiškeliami, bet jiems suteikiama kita kompetencija, neva jie jau perkelti į Vaidotų postą.
Vaidotų postas visais laikais Lietuvos muitinėje buvo kitoks. Tai geležinkelio postas, bet jame vykdomos ir krovinių posto funkcijos. Vienas iš muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojų visada gyrėsi savo kilimu iš Vaidotų, gal todėl tas postas (tame tarpe ir jo viršininkas) lyg ir privilegijuotas. Ankščiau buvęs posto viršininkas pademonstravo nelabai deramą veiklą, bet jo globėjas iš muitinės departamento liko „nesusitepęs“ (prie jo nelimpa!)... Kažkada tas ilgametis Vaidotų posto viršininkas, vieno iš muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojų gerbėjas, vis gyrėsi, kad Vaidotai bus vienintelis postas ir jis bus jo viršininkas. Kas žino, gal sugrįš, bet visa muitinės sistema ūžia nuo gandų, kad jo gerbiamas vadovas užims tą vietą. O gal kas galėtų paneigti gandus, kad Jonas Miškinis ruošia sau „šiltą vietą“ Vaidotų intermodaliniame terminale?
Socialinės atskirties mažinimo peripetijos Lietuvos muitinėje
EK duomenimis, 2014 m. su socialinės atskirties rizika susidūrė 27,3 proc. Lietuvos gyventojų. Nors sumažėjo bendras socialinę paramą gaunančių asmenų skaičius, skurdo rizika auga tarp bedarbių, vyresnio amžiaus, neįgalių gyventojų, taip pat vienišų tėvų. Tai yra daugiau nei 800 tūkst. žmonių, gaunančių apie 260 eurų per mėnesį. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad negalima taip tiesmukai vertinti plikų skaičių.
Sauliaus Skvernelio Vyriausybės programoje ir jos įgyvendinimo plane daug dėmesio skiriama socialinei atskirčiai mažinti. L. Kukuraitis pirmiausia siūlo didinti kukliausiai uždirbančių asmenų pajamas keliant minimalią algą ir neapmokestinamųjų pajamų dalį auginantiems vaikus. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis siūlo vadovautis pajamų nelygybę atspindinčiu Gini koeficientu. Pagal jį Lietuvos padėtis yra viena prasčiausių ES.
Vilniaus universiteto profesorius Teodoras Medaiskis norėtų atkreipti valdžios dėmesį, kad, nors mokesčių tarifai panašūs kaip ir kitose ES narėse, Lietuvos viešųjų finansų dalis, palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), yra pernelyg maža: „Matyt, dar labai sunkiai atsikratome šešėlinės ekonomikos ir vengiame mokesčių. Tad oficialūs pajamų rodikliai prastesni nei reali situacija.“
Kita dažnai naudojama priemonė socialinei atskirčiai mažinti – pensijų kėlimas. Pristatydami Vyriausybės programos įgyvendinimo planą, ministras pirmininkas S. Skvernelis ir finansų ministras Vilius Šapoka rodė ryžtą didinti pensinio amžiaus žmonių pajamas. Ekonomistai kartoja, kad pensijos priklauso nuo dirbančių asmenų atlyginimų, todėl gali augti tada, kai kyla algos. Pensijoms skirti pinigai ateina iš „Sodros“ arba kaupiamųjų fondų sistemos, todėl ji gali paskirstyti tiek pinigų, kiek pati surenka. Vis dėlto, augant atlyginimams ir pensijoms, nelygybė gali išlikti tokia pat. „Šio paradokso sprendimas – sparčiau didinti pensijas nei atlyginimus. Tik reikia nepamiršti, kad, keliant pensijas ir senjorams atiduodant didesnę dalį pinigų, nukenčia dirbantys asmenys.
Skaityti daugiau: Socialinės atskirties mažinimo peripetijos Lietuvos muitinėje
Vladimiras Laučius. Kuo „Sodros“ lubos skiriasi nuo S. Skvernelio lubų
Apie sekmadienį žinome kelis tikrus dalykus: tai, kad po jo būtinai išaušta pirmadienis; tai, kad Dievas sekmadienį liepė švęsti; tai, kad bus Rimvydo Valatkos komentaras, ir jis bus apie „valstiečius”. Lauk nelaukęs, bandyk nebandęs, šių tiesų turbūt nepakeisi.
Tad jei kurį nors savaitgalį politikos apžvalgininkui kyla iš aktualijų plaukiantis noras aptarti „valstiečių” reikalus, jis (ji) žino, kad to geriau nedaryti, nes šventa vieta – užimta. Štai prie ko privedė R. Valatka: dabar rašyti apie „valstiečius” tarp šeštadienio ir pirmadienio – tai tas pats, kas eiti laistyti daržo prieš liūtį arba iškart po jos.
Vis dėlto šįkart sunku buvo susilaikyti, nes premjeras Saulius Skvernelis kaip tyčia prasidedant savaitgaliui ūmai pažėrė tokių išminties perlų, kurių švytėjimas ir grožis atėmė sielos ramybę. Susidaro įspūdis, kad šaunusis svajonių prezidentas perėjo į naują raidos pakopą. Dabar jis jau tyčiojasi ne tik iš savų – „valstiečių” rinkėjų, kurių lūkesčius seniai išdavė, bet ir iš visų Lietuvos piliečių, kurie mažai, vidutiniškai ar tiesiog nelabai daug uždirba.
Savo feisbuko paskyroje premjeras pareiškė, kad būtina „mažinti mokestinę naštą” uždirbantiems didžiausias algas, nustatant jiems vadinamąsias „Sodros” lubas. Kurias, tiesa, siūlo kelti aukštai – gaunantiems nuo 6 tūkst. eurų „į rankas” per mėnesį. Bet visas premjero minties gražumas – ne pačiame sprendime dėl „Sodros” lubų ar jų aukščio, o nuostabiuose argumentuose. Tame, kaip jis suvokia socialinį teisingumą ir žmogaus vertę.
Skaityti daugiau: Vladimiras Laučius. Kuo „Sodros“ lubos skiriasi nuo S. Skvernelio lubų
Paskolos
Teledema
Petankės sportas
LT pareigūnų federacija
