See other templatesSee other templates

Analizės

- Platonas įvardino keturias dorybes: išmintis, drąsa, teisingumas ir saikingumas. Tai visiems visuomenės luomams privaloma dorybė. Gal įvardintoji saikingumo dorybė yra pirmoji ekonominė dorybė? Tik mes ją pamiršome?

- Ekonomikos mokslas prieina prie tų pačių išvadų ir vienas pirmųjų dalykų, kurį išmoksta ekonomistai, tai kad kraštutinumai yra negerai. Daug žmonių tą intuityviai jaučia nebūdami ekonomistais, o šie įrodo tuos dalykus formaliai. Tą netgi stebime eilinių žmonių gyvenime: žmonės nėra nei dideli kamikadzės nei ypatingai konservatyvūs ir atsargūs, jie renkasi kažką per vidurį. Ir vartojimo struktūra yra daugiau ar mažiau subalansuota, žmonės ir valgo, ir pramogauja, ir keliauja. Dauguma žmonių renkasi, kaip ekonomistai juokauja, vidutiniškai iškeptą mėsos patiekalą.

Problema ta, kad ekonomikos dėstymą yra užvaldę neoliberalai, kurie kai kada skatina arba pateikia žmones išskirtinai kaip homo economicus, žmones labai siauriai siekiančius savo interesų, o tada dingsta visuomeninis interesas. Godumas, kuris visais laikais buvo laikomas nuodėme, didžiąja nuodėme, pateikiamas kaip dorybė, kad žmonės turi beatodairiškai siekti savo asmeninių interesų, neva tai veda prie visuomeninių interesų. Adamas Smithas rašė, kad „nematoma rinkos ranka“ viską sutvarkys, bet kaip matome, tas godumas veda prie milžiniškų socialinių problemų, prie tiesiog žmonių apgaudinėjimo, kai pardavinėjami šlamštiniai produktai, mažinant savikainą, dedant pigesnį cukrų vietoj miltų kepant duoną ir taip toliau. Nepanašu, kad toks kraštutinis požiūris duoda kažką gero. Net ir neoliberalios institucijos jau šneka apie nelygybės klausimus, apie nepelnytai gautas pajamas (ekonomistų renta vadinamas), kurios yra didžiąja dalimi tos nelygybės didėjimo priežastis. Galėtume mažiau kreipti dėmesį į nelygybę, kuri kyla iš objektyvių dalykų: žmogus gerai mokėsi, sąžiningai dirbo, sukūrė gražų ir gerą, kažkam reikalingą produktą, nieko neapgaudinėjo ir taip tapo turtingas, tačiau mes vis daugiau kalbam apie sistemines apgavystes, ypač finansų sektoriuje, žemgrobystes Lietuvos kontekste ir pan. (plačiau žr. nelygybės žemėlapį).

Neoliberalusis požiūris įvardina godumą dorybe, bet taip pat atmeta atvirkštinį saiko momentą – suvokimą, kad galima nustatyti, kas yra minimaliai reikalinga, ko minimaliai reikia žmogaus normaliam oriam gyvenimui. Neoliberali ideologija sako, kad neįmanoma šito nustatyti, nes tam kažkodėl „nėra kriterijų“.

Vilniaus teritorinės muitinės krovinių postai gauna muitinės direktoriaus pavaduotojo 2017-07-28 nurodymą Nr.(4.4/3)-4V-340, kuriuo postų viršininkai įpareigojami nurodyti konkrečių pareigūnų sąrašą (40% pareigūnų), perkėlimui nuo š. m. rugsėjo 1d. į prižiūrinčią įstaigą – deklaracijų įforminimo centrą (Naujoji Riovonių 3, Vilnius). Vėlesnis 2017-08-10 muitinės departamento (MD) generalinio direktoriaus raštas Nr. (5.34)3B-7686 viską paneigia: „Pažymime, kad šiuo metu nėra vykdomi jokie vidiniai struktūriniai pertvarkymai, esminiai darbo organizavimo ar darbo sąlygų pakeitimai darbuotojams.“ Net nesiimu komentuoti, nes tai – akivaizdžiai prieštaringa informacija, o iš tiesų kas tai – melas, gal netiesa, o gal fantazijos, vizijos, paistalai, iliuzijos, haliucinacijos, baltoji karštinė, pagirios, o gal psichozė. Tačiau tai– realybė, kad ir kaip ją bevadintum. Vėliau gi, vos praėjus 6 dienoms 2017-08-16, Generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Miškinis siunčia raštą Nr. (17.6/7)3B-7830 MD generalinio direktoriaus įsakymo derinimui. Per 6 dienas, parengiamas projektas. Ne kažkokie planai, pamąstymai ar vizijos (muitinės departamento labai mėgstamas terminas), o jau įsakymo projektas. Jei muitinės departamento generalinis direktorius nemelavo 2017-08-10 raštu, tai tuomet labai greitai (gal net naktimis) iškepamas muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymo „projektas“. Ar muitinės departamento vadovai tarpusavyje nesikalba, ar nebendrauja, ar dirba kiekvienas sau? Kas vyksta? Prieštaravimai, nesuderinimas... Tvarkų nėra, bet pareigūnams nuo rugsėjo 1 dienos suteikiami kažkokie kitokie įgaliojimai. Fiziškai jie niekur neiškeliami, bet jiems suteikiama kita kompetencija, neva jie jau perkelti į Vaidotų postą.

Vaidotų postas visais laikais Lietuvos muitinėje buvo kitoks. Tai geležinkelio postas, bet jame vykdomos ir krovinių posto funkcijos. Vienas iš muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojų visada gyrėsi savo kilimu iš Vaidotų, gal todėl tas postas (tame tarpe ir jo viršininkas) lyg ir privilegijuotas. Ankščiau buvęs posto viršininkas pademonstravo nelabai deramą veiklą, bet jo globėjas iš muitinės departamento liko „nesusitepęs“ (prie jo nelimpa!)... Kažkada tas ilgametis Vaidotų posto viršininkas, vieno iš muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojų gerbėjas, vis gyrėsi, kad Vaidotai bus vienintelis postas ir jis bus jo viršininkas. Kas žino, gal sugrįš, bet visa muitinės sistema ūžia nuo gandų, kad jo gerbiamas vadovas užims tą vietą. O gal kas galėtų paneigti gandus, kad Jonas Miškinis ruošia sau „šiltą vietą“ Vaidotų intermodaliniame terminale?

EK duomenimis, 2014 m. su socialinės atskirties rizika susidūrė 27,3 proc. Lietuvos gyventojų. Nors sumažėjo bendras socialinę paramą gaunančių asmenų skaičius, skurdo rizika auga tarp bedarbių, vyresnio amžiaus, neįgalių gyventojų, taip pat vienišų tėvų. Tai yra daugiau nei 800 tūkst. žmonių, gaunančių apie 260 eurų per mėnesį. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad negalima taip tiesmukai vertinti plikų skaičių.

Sauliaus Skvernelio Vyriausybės programoje ir jos įgyvendinimo plane daug dėmesio skiriama socialinei atskirčiai mažinti. L. Kukuraitis pirmiausia siūlo didinti kukliausiai uždirbančių asmenų pajamas keliant minimalią algą ir neapmokestinamųjų pajamų dalį auginantiems vaikus. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis siūlo vadovautis pajamų nelygybę atspindinčiu Gini koeficientu. Pagal jį Lietuvos padėtis yra viena prasčiausių ES.

Vilniaus universiteto profesorius Teodoras Medaiskis norėtų atkreipti valdžios dėmesį, kad, nors mokesčių tarifai panašūs kaip ir kitose ES narėse, Lietuvos viešųjų finansų dalis, palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), yra pernelyg maža: „Matyt, dar labai sunkiai atsikratome šešėlinės ekonomikos ir vengiame mokesčių. Tad oficialūs pajamų rodikliai prastesni nei reali situacija.“

Kita dažnai naudojama priemonė socialinei atskirčiai mažinti – pensijų kėlimas. Pristatydami Vyriausybės programos įgyvendinimo planą, ministras pirmininkas S. Skvernelis ir finansų ministras Vilius Šapoka rodė ryžtą didinti pensinio amžiaus žmonių pajamas. Ekonomistai kartoja, kad pensijos priklauso nuo dirbančių asmenų atlyginimų, todėl gali augti tada, kai kyla algos. Pensijoms skirti pinigai ateina iš „Sodros“ arba kaupiamųjų fondų sistemos, todėl ji gali paskirstyti tiek pinigų, kiek pati surenka. Vis dėlto, augant atlyginimams ir pensijoms, nelygybė gali išlikti tokia pat. „Šio paradokso sprendimas – sparčiau didinti pensijas nei atlyginimus. Tik reikia nepamiršti, kad, keliant pensijas ir senjorams atiduodant didesnę dalį pinigų, nukenčia dirbantys asmenys.

Apie sekmadienį žinome kelis tikrus dalykus: tai, kad po jo būtinai išaušta pirmadienis; tai, kad Dievas sekmadienį liepė švęsti; tai, kad bus Rimvydo Valatkos komentaras, ir jis bus apie „valstiečius”. Lauk nelaukęs, bandyk nebandęs, šių tiesų turbūt nepakeisi.

Tad jei kurį nors savaitgalį politikos apžvalgininkui kyla iš aktualijų plaukiantis noras aptarti „valstiečių” reikalus, jis (ji) žino, kad to geriau nedaryti, nes šventa vieta – užimta. Štai prie ko privedė R. Valatka: dabar rašyti apie „valstiečius” tarp šeštadienio ir pirmadienio – tai tas pats, kas eiti laistyti daržo prieš liūtį arba iškart po jos.

Vis dėlto šįkart sunku buvo susilaikyti, nes premjeras Saulius Skvernelis kaip tyčia prasidedant savaitgaliui ūmai pažėrė tokių išminties perlų, kurių švytėjimas ir grožis atėmė sielos ramybę. Susidaro įspūdis, kad šaunusis svajonių prezidentas perėjo į naują raidos pakopą. Dabar jis jau tyčiojasi ne tik iš savų – „valstiečių” rinkėjų, kurių lūkesčius seniai išdavė, bet ir iš visų Lietuvos piliečių, kurie mažai, vidutiniškai ar tiesiog nelabai daug uždirba.

Savo feisbuko paskyroje premjeras pareiškė, kad būtina „mažinti mokestinę naštą” uždirbantiems didžiausias algas, nustatant jiems vadinamąsias „Sodros” lubas. Kurias, tiesa, siūlo kelti aukštai – gaunantiems nuo 6 tūkst. eurų „į rankas” per mėnesį. Bet visas premjero minties gražumas – ne pačiame sprendime dėl „Sodros” lubų ar jų aukščio, o nuostabiuose argumentuose. Tame, kaip jis suvokia socialinį teisingumą ir žmogaus vertę.

Savo tėvų ir protėvių žemėje tapome antrarūšiais žmonėmis, kuriems nebegalioja šalies Pagrindinis įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis sako: Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Spalio 11 dieną BNS pranešė, kad vyriausybė nutarė „pabėgėliams“ mokėti tokias išmokas:
-Kompensacija būsto nuomai vienam žmogui per mėnesį - 314 eurų.
-Pašalpa būtiniausioms reikmėms ( komunalinėms paslaugoms, maistui, transportui ir kt.) - 204 eurai.
-Papildomai mokyklinio amžiaus vaikams išmokama pašalpa būtiniausiems mokinio reikmenims įsigyti (57 eurai) ir kas mėnesį mokama 60,8 euro kompensacija vaikų ugdymo pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas išlaidoms apmokėti.

Suma:
Suaugusiam ir vaikui per mėnesį = 518 eurų.
Mokyklinio amžiaus vaikui = 635,8 eurų.

-Vienkartinė įsikūrimo pašalpa - 204 eurai.
-Vienkartinė įsikūrimo pašalpa vaikui -102 eurai.
-Nelydimam nepilnamečiui, sulaukus pilnametystės -1122 eurai.

Kiek Lietuvos vaikų, suaugusių ir senelių gauna tokias pajamas?

Valdžios diskriminuojamo lietuvio pajamos:

Lietuvoje egzistuoja dvi ekonomikos – gyventojais vis pasipildanti sostinė Vilnius ir regionai, virstantys ištisais pensionatais. Geru demografijos ciklu dar pasižymi tik Kaunas, iš dalies Klaipėda, bet regionuose vyrauja ekonomiškai neaktyvūs žmonės. Apsukti šios tendencijos trumpuoju laikotarpiu neįmanoma.

Taip teigia ekonomistas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis. R. Kuodis pasakoja, kad Lietuvoje vyrauja net keletas labai didelių problemų, kurių politikai nesprendžia: susiformavo dvi ekonomikos, šalyje daug žmonių, kurie yra nepelnytai turtingi ir nepelnytai neturtingi, mat vieni moka 55 proc. mokesčių, kiti – apie 4 proc. Tai lemia mažą biudžetą, todėl negalime tinkamai finansuoti biudžetinio sektoriaus. Mokytojai, policininkai, medikai, dėstytojai gauna itin mažus atlyginimus, todėl ištisi sektoriai išsigimsta: plinta korupcija arba krinta kokybės lygis. Viską vainikuoja bendras neteisingumo jausmas ir milžiniškas emigracijos lygis.

Ekonomistas teigia, kad žmogaus gerovė priklauso ne tik nuo ekonomikos išsivystymo ir BVP dydžio vienam gyventojui, bet ir nuo tokių veiksnių, kaip darbo turėjimas arba neturėjimas, darbo ir laisvalaikio balansas, taip pat nuo darbo sąlygų, streso lygio gyvenime ir darbe, neužtikrintumo ar užtikrintumo ateitimi. Pavyzdžiui, šiuolaikinėje ekonomikoje mėgstama pereiti prie nestabilaus ar projektinio darbo modelio, kurį R. Kuodis vadina darbo rinkos uberizacija , tačiau žmogaus gyvenimo kokybei tai gali turėti itin neigiamų pasekmių.

„Tai labai svarbūs žmonėms dalykai. Galiu pailiustruoti, kad darbo neturėjimas savo neigiamu poveikiu žmogaus pasitenkinimui gyvenimu prilygsta skyryboms. Žmogus jaučiasi nereikalingas visuomenei, jaučiasi pažemintas“, - sako R. Kuodis.

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com