Smulkiau

Aukštesnė kategorija: Žinios

Kategorija: Analizės

Atnaujinta: 2015 m. rugsėjo 22 d.

Peržiūros: 4272

Lietuvos dirbančiųjų vidutinis darbo užmokestis 2014-aisiais buvo 4-oje pozicijoje nuo galo tarp visų ES šalių. Lenkėme tik Rumuniją, Bulgariją ir Vengriją. Nepaisant to, jog Lietuvos BVP vienam gyventojui yra didesnis už Estijos (atitinkamai 27,051 ir 26,999 dolerių per metus) šios šiaurinės Baltijos valstybės vidutinis atlyginimų lygis didesnis daugiau kaip pusantro karto. Šis paradoksas yra itin svarbus, svarstant galimas Darbo Kodekso pataisas.

Lietuvos valstybė išsiskiria ir didele socialine atskirtimi, kuri yra nulemta silpnų profesinių sąjungų bei dabartinio DK neveiksnumo. Gitanas Nausėda yra puikiai pastebėjęs, jog darbuotojų dabartinėje Lietuvos valstybėje negalėtų apsaugoti ir „drakoniškai“ griežtas DK. Kultūra, pasak, SEB banko prezidento patarėjo, yra kritinis veiksnys, apsprendžiantis darbuotojo ir darbdavio santykius. Vargu, ar galima ginčytis su šiuo teiginiu: kone 90% darbo sutarčių Lietuvoje „pasibaigia“ savanorišku darbuotojo pasitraukimu iš užimamų pareigų. Sunku patikėti, kad tiek dirbančiųjų savo noru atsisako išeitinių išmokų, kurios užtikrintų orų pragyvenimą, iki susirandant naujuosius darbus. Akivaizdu, jog „savanoriški“ darbuotojų pasitraukimai vyksta ne be darbdavio psichologinio spaudimo ir galios monopolio.

Vyriausybės siūlomas naujasis DK, pasak jo kūrėjų, turėtų pagerinti, tiek darbuotojų, tiek darbdavių sąlygas. Vis dėlto, ar liberalesnis darbo kodeksas išspręs jo nesilaikymo problemą? Atsakymą į šį klausimą galima gauti, pateikiant alternatyvų klausimą: Ar Lietuvos keliuose sumažėtų avarijų, jeigu būtų panaikinti automobilių greitį ribojantys ženkliai (juk vis tiek visi viršija)? Akivaizdu – ne. Darbdavių savivalės legitimizacija paskatintų dar didesnį darbuotojų išnaudojimą.

Skaityti daugiau: Naujasis Darbo kodeksas - darbdavių savivalės įteisinimas

Smulkiau

Aukštesnė kategorija: Žinios

Kategorija: Analizės

Atnaujinta: 2013 m. gruodžio 10 d.

Peržiūros: 7302

Manau, jog sutiksite su nuomone, kad naujai priimamas įstatymas visuomet privalo būti geresnis, nei ankstesnis, kad jo pagalba reguliuojamoje visuomeninių santykių srityje valstybė pasieks didesnę pažangą, gerindama visuotinę gerovę. Neturint tokių tikslų, nekeliant sau ambicingų ir visiems priimtinų sąlygų, naujo įstatymo priėmimas dažniausiai tampa ne kuriančia, o visa griaunančia jėga. Pažanga bus tik tuomet, kai valstybė, darbuotojai ir darbdaviai trauks vežimą viena kryptimi, o ne lėks į skirtingas puses, kaip I.Krylovo pasakėčioje vežimą velkantys gulbė, lydeka ir vėžys.

Suderinti visų interesus – menas, tiksliau sakant – politinis menas. O mūsų politikai, deja, bergždi. Tuo tarpu Lietuvos verslo grupės susivienijo, įsteigdamos Lietuvos verslo tarybą. Atrodo, siekiant savo tikslų, padarytas puikus žingsnis. Pasirašytas memorandumas, kuriame išdėstomi siekiami tikslai: užtikrinti sparčią ūkio plėtrą, didinti konkurencingumą ir formuoti palankią investicinę aplinką, gerinti sąlygas verslui. Bet perskaičius tai – džiaugtis nebuvo noro, nes tiesiog savaime formulavosi daug pačių įvairiausių klausimų. Kieno sąskaita bus siekiama šių tikslų? Kokie įsipareigojimai teks darbuotojams ir valstybei, o kokie verslui? Kur dėmesys socialiniam dialogui ir socialiai atsakingam verslui? Kodėl tylima apie Lietuvos verslą lydintį šešėlinį sektorių ir nesiūloma imtis jokių priemonių jo atžvilgiu? Kodėl net legalus privatus sektorius Lietuvoje ir toliau išlieka neskaidrus visuomenei? Kodėl Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis yra žemesnis nei Latvijoje ir Estijoje? Kodėl…, bet čia ir sustosiu.

Lietuvos pramoninkų konfederacijos vadovo žodžiai: „ į visą valstybės ateitį žiūrime per tris dalykus: žmogiškieji ištekliai, finansai ir konkurencinė aplinka“- abejonių beveik nepalieka. Už šių žodžių nesimato nei Lietuvos žmonių, nei įmonėse dirbančių darbuotojų, nei socialinių partnerių bei socialinio dialogo, pagaliau, nei įsipareigojimų kurti tik socialiai atsakingą verslą. Jei siekiami tikslai bus įgyvendinti, visa Lietuva savo turiniu ir forma taps panaši į Gariūnų turgų, kur viskas bei visada tik perkama ir parduodama, kur šeimininkauja ne įstatymas ar socialinis susitarimas, o šešėlis ir finansiškai stipresniojo fizinis kumštis, ten, kur politikai dažnokai užsuka ieškodami sau finansinio užnugario. Visa tai manęs tikrai nežavi. Ne veltui užsieniečiai, apsilankę mūsų turguose ir turgeliuose, patvirtina: pardavėjo tikslas įbrukti bet kokią prekę už kuo didesnę kainą.

Skaityti daugiau: Ar Darbo kodekso liberalizavimas yra panacėja?

Smulkiau

Aukštesnė kategorija: Žinios

Kategorija: Analizės

Atnaujinta: 2015 m. rugsėjo 15 d.

Peržiūros: 6678

Iš Parlamentinių tyrimų departamento pateiktų duomenų matyti, kad Europos Sąjungos šalyse teisės aktuose nustatyta minimali kasmetinių mokamų atostogų trukmė svyruoja nuo minimalių 20 darbo dienų (4 savaičių) (Airijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Kipre, Graikijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Italijoje ir kt.) iki 28 darbo dienų (Jungtinėje Karalystėje), 30 dienų (Prancūzijoje ir Ispanijoje ir kt.)

Kai kuriose valstybėse atostogų trukmė apskaičiuojama pagal koeficientą, kuris nurodo atostogų dienų skaičių už vieną darbo mėnesį, kai kuriose valstybėse atostogos ilginamos atsižvelgiant į sveikatos būklę, darbuotojo amžių, darbo sąlygas, turimus mažamečius arba neįgalius vaikus.

Dažniausiai papildomos sąlygos aptariamos kolektyvinėse arba individualiose darbo sutartyse. Pavyzdžiui, Nyderlanduose, Vokietijoje kolektyvinėse sutartyse nustatomos iki 30 darbo dienų atostogos, nors teisės aktuose numatyta minimali trukmė – 20 dienų. Atostogų trukmė taip pat priklauso ir nuo darbo dienų skaičiaus per savaitę (Vokietijoje, Belgijoje, Kipre).

Skaityti daugiau: Atostogų trukmė ES

Smulkiau

Aukštesnė kategorija: Žinios

Kategorija: Analizės

Atnaujinta: 2013 m. rugsėjo 13 d.

Peržiūros: 7158

Įvertinusi teigiamas Lietuvos ūkio raidos tendencijas, Finansų ministerija pagerino 2013 metų BVP ir vidutinio darbo užmokesčio augimo bei infliacijos projekcijas.

Dėl anksčiau, nei numatyta, prasidėjusių spartesnių pagrindinio kapitalo formavimo tendencijų užfiksuotas BVP palyginamosiomis kainomis augimas pirmąjį šių metų pusmetį buvo pagrindas 0,7 procentinio punkto padidinti šiemet pavasarį numatytą BVP augimą 2013 metams. Patikslintame Lietuvos ekonominės raidos scenarijuje numatoma, kad BVP palyginamosiomis kainomis 2013 metais išaugs 3,7 proc., 2014 m. - 3,4 proc., 2015 m. - 4,3 proc., 2016 m. - 4 proc.

Keisti 2014–2016 metų BVP augimo scenarijų pagrindo šiuo metu nėra, tačiau ES valstybių narių vykdoma ūkio valdymo politika leidžia tikėtis, kad minėtu laikotarpiu ir toliau formuosis palankios sąlygos Lietuvos ūkiui augti. Lietuvos eksporto rinkų perspektyva ES išlieka pagrindiniu ekonominės raidos scenarijaus kitimo veiksniu.

Nors pirmąjį 2013 m. pusmetį Lietuvos prekių ir paslaugų eksportas augo sparčiau nei importas (atitinkamai 15 ir 11,3 proc.), dėl išaugusios investicinių bei vartojimo prekių paklausos antrąjį 2013 m. ketvirtį šios tendencijos pasikeitė. Manoma, kad tai nėra trumpalaikis efektas, todėl pastaruoju metu fiksuotas teigiamas grynojo eksporto poveikis BVP augimui išblės, o vidaus paklausos įtaka stiprės.

Skaityti daugiau: Gerėja 2013 m. ekonominiai rodikliai

Smulkiau

Aukštesnė kategorija: Žinios

Kategorija: Analizės

Atnaujinta: 2014 m. rugsėjo 16 d.

Peržiūros: 6474

Prisipažinsiu – šį tekstą išprovokavo Kęstučio Girniaus straipsnelis „Beširdė ar nepajėgi valstybė?“. Perskaitęs straipsnelį ir dar kartą pavartęs statistiką, buvusiam universiteto Kolegai atsakysiu į pavadinime užduotą klausimą – ir viena, ir kita. Turime valdžią, nesinori vartoti termino „valstybė“, kuri neturi širdies, o kai nėra širdies, tai ir galios nedidelės.

K. Girnius lygina Lietuvos, Estijos ir Latvijos duomenis pensijų ir darbo užmokesčio srityje, skaičiais pademonstruodamas, kad mūsų šalis pagal šiuos parametrus užima paskutinę vietą. Toliau jis išdėsto savo matymą į sukėlusias tokią padėtį priežastis.

Norėčiau papildyti K. Girniaus argumentaciją. Pradėsiu nuo Baltijos šalių ir mūsų kaimynų – Lenkijos, statistikos. Žemiau pateikiu lentelę, iš kurios matyti ne tik minimalaus darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio, vidutinės pensijos dydžio, bet ir metinio bendrojo vidaus produkto (BVP), tenkančio vienam gyventojui, dydis. Pastarasis yra esminis, nes rodo, kokia nacionalinio produkto apimtis tenka kiekvienam šalies žmogui, skaičiuojant eurais pagal perkamosios galios paritetą (PGP).

(*) - Pasaulio Banko duomenys (2011-2013), vidutinis mėnesinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių

Skaityti daugiau: Nomenklatūra – nebijo jie nei Dievo, nei Karlo Markso

Smulkiau

Aukštesnė kategorija: Žinios

Kategorija: Analizės

Atnaujinta: 2013 m. rugpjūčio 28 d.

Peržiūros: 7253

Supratau, kad LLRI prezidentas Ž.Šilėnas savo straipsniu Delfi.lt tinklapyje sureagavo į mano išsakytas mintis dėl užsieniečių atsivežimo taisyklių liberalizavimo ir tokio Lietuvos pramoninkų konfederacijos siekio. Iš LLRI prezidento lūpų vėl girdėti tas pat virkavimas dėl „sudėtingų, varginančių ir ilgų procedūrų. Ir nesvarbu ar tu baltarusis, ar amerikietis“. Argi reikia aimanuoti dėl to, kad Lietuva palengva tampa vis labiau panašesnė į tikrą ES valstybę? Gal, LLRI norėtų, kad ji pavirstų praeinamuoju kiemu?

Buvau apkaltintas tokio „biurokratizmo“ gynimu, „pasenusiomis klišėmis, stereotipais ir į paviršių prasimušančiomis nacionalistinėmis – socialistinėmis aliuzijomis“. Ką gi, skolą grąžinu ta pačia valiuta: propaguodamas savo ideologiją, LLRI niekada neatstovavo Lietuvos valstybės interesams. LLRI iš principo yra bet kurios valstybės priešas, atstovaujantis ir pataikaujantis tik tarptautiniam kapitalui. Tai XXI amžiaus naujos kokybės internacionalizmas, kuriam suteiktas globalizmo pavadinimas. Pagal savo ideologiją LLRI atstovauja kraštutinei dešiniajai politikos srovei, propaguojančiai ekstremistinį laukinį ekonominį liberalizmą. Jo atstovai puikiai sugeba „įsitrinti“ į valstybės aparatą (kaip samdomi „ekspertai“) ir dalyvaujant įvairiose darbo grupėse kenkti valstybei („Sodra“, privatūs pensiniai fondai, darbo įstatymų liberalizavimas, valstybės funkcijų privatizavimas, mokamos sveikatos apsaugos paslaugos, švietimas, o gatvėmis viešai traukiamas „mokesčių akmuo“, kaskart tarsi kokiu gyvybės balzamu pagirdantis šešėlinę ekonomiką ir dar daug daug kitų dalykų). Ir baigdamas šią temą dar norėčiau paklausti: o iš kokių lėšų yra apmokami šios penktosios kolonos žygiuotojai – ar ne mokesčių mokėtojų? Tai būkit lojalūs savo darbdaviui. Kokį pavyzdį rodote kitiems?

Skaityti daugiau: Kodėl LLRI* skatina emigraciją ir gina imigraciją?