EK duomenimis, 2014 m. su socialinės atskirties rizika susidūrė 27,3 proc. Lietuvos gyventojų. Nors sumažėjo bendras socialinę paramą gaunančių asmenų skaičius, skurdo rizika auga tarp bedarbių, vyresnio amžiaus, neįgalių gyventojų, taip pat vienišų tėvų. Tai yra daugiau nei 800 tūkst. žmonių, gaunančių apie 260 eurų per mėnesį. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad negalima taip tiesmukai vertinti plikų skaičių.
Sauliaus Skvernelio Vyriausybės programoje ir jos įgyvendinimo plane daug dėmesio skiriama socialinei atskirčiai mažinti. L. Kukuraitis pirmiausia siūlo didinti kukliausiai uždirbančių asmenų pajamas keliant minimalią algą ir neapmokestinamųjų pajamų dalį auginantiems vaikus. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis siūlo vadovautis pajamų nelygybę atspindinčiu Gini koeficientu. Pagal jį Lietuvos padėtis yra viena prasčiausių ES.
Vilniaus universiteto profesorius Teodoras Medaiskis norėtų atkreipti valdžios dėmesį, kad, nors mokesčių tarifai panašūs kaip ir kitose ES narėse, Lietuvos viešųjų finansų dalis, palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), yra pernelyg maža: „Matyt, dar labai sunkiai atsikratome šešėlinės ekonomikos ir vengiame mokesčių. Tad oficialūs pajamų rodikliai prastesni nei reali situacija.“
Kita dažnai naudojama priemonė socialinei atskirčiai mažinti – pensijų kėlimas. Pristatydami Vyriausybės programos įgyvendinimo planą, ministras pirmininkas S. Skvernelis ir finansų ministras Vilius Šapoka rodė ryžtą didinti pensinio amžiaus žmonių pajamas. Ekonomistai kartoja, kad pensijos priklauso nuo dirbančių asmenų atlyginimų, todėl gali augti tada, kai kyla algos. Pensijoms skirti pinigai ateina iš „Sodros“ arba kaupiamųjų fondų sistemos, todėl ji gali paskirstyti tiek pinigų, kiek pati surenka. Vis dėlto, augant atlyginimams ir pensijoms, nelygybė gali išlikti tokia pat. „Šio paradokso sprendimas – sparčiau didinti pensijas nei atlyginimus. Tik reikia nepamiršti, kad, keliant pensijas ir senjorams atiduodant didesnę dalį pinigų, nukenčia dirbantys asmenys.
Vilniaus universiteto profesorius T. Medaiskis siūlo neperlenkti lazdos, nes gali būti sumenkinamos paskatos daugiau uždirbti, kai vieni gautų vis daugiau pašalpų, o kiti būtų priversti vis didesnę dalį atiduoti mokesčiams. Pajamų nelygybė nėra tokia baisi, kaip atrodo. Lietuvos laisvosios rinkos prezidentas Ž. Šilėnas įsitikinęs: „Jei yra dvi problemos – skurdas ir nelygybė, reikia kalbėti apie skurdą ir kelti klausimą, ar mes kaip visuomenė galime pasirūpinti tais, kurie iš tiesų skursta?“
Įkvėpti gražių Vyriausybės planų ir išmintingų T. Medaiskio ir Ž. Šilėno įžvalgu kovoti su socialine atskirtimi ėmėsi ir Muitinės departamento strategai. Kova nebuvo lengva. Ir rezultatų blizgančiais nepavadinsi... Tačiau, juk tradicijų laikymasis taip pat yra neginčytina savaiminė vertybė. Taigi, baigiantis kalendoriniams metams, tradiciškai, daugiausiai iš sutaupytų darbo užmokesčio lėšų apsidovanojo patys Muitinės departamento darbininkai. Tradiciškai neliko nuskriausti ir Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai. Teritorinių muitinių pareigūnai, taip pat tradiciškai, gali pasiguosti Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno išmintimi. Pastarasis tvirtino, kad pajamų nelygybė tarp dirbančių ir pajamų turinčių gyventojų, palyginti su kitomis Vakarų valstybėmis, ne tokia tragiška, kaip bandoma pateikti: „Lietuvoje, skirtingai negu kitose šalyse, daug žmonių gauna nedideles pajamas, bet turi nuosavą būstą. Taip pat dalis pajamų neįtraukiamos į apskaitą, nes yra nelegalios.“
Šia linksma gaida socialinės atskirties naikinimo peripetijų Lietuvos muitinėje apžvalgą galime užbaigti ir savo žodžių patvirtinimui pateikti kelis turiningus dokumentus, bei juos vizualizuojančius paveikslėlius.