Sovietų okupantų įsitikinimu, Lietuvoje jau buvo nugalėjęs „brandus socializmas“, o susirinkę pavakaroti mano Užpelkių kaimo žmonės vis dar girdavo prezidentą A.Smetoną. Už tai, kad A.Smetona per krizę prisakė kiekvienam valdininkui kas mėnesį pirkti po žąsį. Dažniausiai už tai.

   Juokingas tas A.Smetona, ar ne? Ir ką tai turi bendro su pasaulinės krizės ištikta Lietuva?

   Jeigu žiūrėsime A.Kubiliaus ir A.Šemetos akimis, tai, kaip „Dviračio“ pelės pasakytų, tikrai kvailas, labai kvailas buvo A.Smetona.

   Geriau jau jis būtų pasiūlęs premjerui J.Tūbeliui subalansuoti biudžetą - išvaryti valdininkus savaitei nemokamų atostogų, universiteto profesoriams po dvi savaites nemokėti algų, nemokamų atostogų išleisti visus ambasadorius, net karininkus ar kareivius, kaip daro A.Kubilius.

   Bet A.Smetona papsi pypkutę ir porina: „Ponai, ramiai, dirbkite, kaip dirbote, tik kas mėnesį, kad man nupirktumėte po žąsį“. Kažkokia archeologinė iškasena. Kam toks humanitarinis kvailys protingiems fizikams ir buhalteriams mūsų valdžioje?

   Bet jeigu įvertinsime faktą, kad, praėjus po Didžiosios depresijos (1929-1933) keturiems dešimtmečiams, okupuoto, sukolchozinto Žemaitijos kaimo ne patys raštingiausi ir tikrai ne švelniausi pasaulyje vyrai su meile balse prisimindavo A.Smetonos žąsies politiką, kaip tada? Jeigu tiek ilgai ši politika išliko tautos atmintyje, gal galima ją pritaikyti?

   Valdininkų skaičius bent dešimt kartų viršija A.Smetonos biurokratiją, o gydytojų ir profesorių - net dešimtimis kartų, todėl taip neišeitų?

   Taip, viršija, bet juk ir žąsų - nesupraskime pažodžiui, „žąsį“ laikykime ūkio gaivinimo metafora - galima būtų nupirkti daugiau.

   Valdininkas, daktaras, mokytojas, karininkas išsaugo algą, ūkininkas parduoda žąsį, nusiperka alaus, alaus gamintojas valstybei atseikėja akcizų ir PVM, visi kartu - pajamų mokesčių. Pinigai vartosi, krizė traukiasi.

   Ir priešingai, kokia nauda valstybei iš to, kad ambasadoriai ir karininkai netarnaus kraštui po savaitę, profesoriai nemokys studentų net po dvi, o gydytojų įkainius ponas A.Čaplikas įkainavo taip, kad bet kuris pradinukas jį sukirstų, nes ministro pasakyta, kad litas jau lygus tik 89 centams?

   Niekas nieko neperka. Valstybės pajamos senka. Visi keikia valdžią, o ambasadorius už valdiškus litus dar ir į Lietuvą savaitei grįžta. Tai ar ne geriau jis rinkų mūsų žąsims (nepamirškite, metafora tai) ieškotų?

   Ir arkliui aišku, kad šitaip subalansuotą biudžetą, lyg juodą švarką baltais siūlais sudyksniuotą, teks vėl ir vėl persiūti.

   Latvija jau skelbia, kad bendrasis vidaus produktas antrąjį pusmetį sumažės net 22 procentais. Toks nuosmukis - tiesioginis buko taupymo rezultatas. Latvija pirmoji įsuko biudžeto subalansavimo smagratį. A.Kubilius metėsi paskui. Valstybei tik karpant ir karpant išlaidas, ekonomika tik traukiasi. Pajamas reikėtų generuoti. Vaizdžiai kalbant, pirkti žąsis.

   O kaip tu patikrinsi, ar visi algą išsaugoję valdininkai, profesoriai ir gydytojai nupirko po žąsį? Šį neatremiamą, jų manymu, klausimą, iškart išrėks, jei tik perskaitys iki šios vietos, ministrai, viceministrai ir visi Seimo daugumos choristai. Tik ar tikrai jis toks neatremiamas?

   Jei toks klausimas valdžios ponams kyla, tai reiškia tik tai, kad valdžios ponai nepasitiki tauta lygiai taip pat, o gal net daugiau, nei sovietų okupantai. Bet tai – jau pačios valdžios, o ne žmonių problema.

   Valdžia, kuri šitaip nepasitiki savo žmonėmis, negali ir valdyti žmonių vardu. Kad žmonės pirktų žąsį, reikėtų bent jau nustoti gąsdinti juos taip, kaip tai daro A.Kubilius.

   Valdžios pasirinkta alternatyva - arba darbas veltui, arba nemokamos atostogos - vergų darbo atmaina. Bet katorgininkai iš krizės neišves. Kuo daugiau valstybėje katorgininkų, tuo joje mažiau laisvės.

   Saulėlydžio komisijos pirmininkas V.Milaknis lyg ką tik apkrikštytų pagonių krivių krivaitis slapta aukoja krizei menamas aukas. Jau aišku: nebus žadėto biurokratijos saulėlydžio nei 3000, nei net 300 biurokratų.    Toks valdžios veiksmas įneštų aiškumo: nereikalingi nustotų būti našta valstybei, reikalingi geriau dirbtų. Bet bailiai valdžiai patogiau, kai dreba ir reikalingi, ir nereikalingi. Tuomet valdžia jaučiasi visagalė.

   Praėjusią savaitę Vyriausybė net 3 mln. litų paskyrė „Hermis capital“ ir kitų neskurstančių šalies bei Skandinavijos verslininkų laikraščiams paremti. Drėbtelėjo net tiems, kurie savo laikraščius dalija veltui.

   Atrodo, taip paprasta: jei jau nusavinai iš visų rašytojų ir žurnalistų drastiškai padidintais mokesčiais kelis milijonus, bet nori paremti spaudą, atiduok tuos 3 mln. litų valstybiniam paštui. Ir skaidru, ir žmogus savo išsirinktą, o ne valdžios parinktą laikraštį gaus pigiau. Kodėl pasielgta neskaidriai?

   Kai gali atimti iš visų, o atiduoti tiems, kurie valdžią šlovina ar bent jau nepeikia, žinai, kad visus valdai. Paremdamas tik paštą nieko valdyti negalėsi.

   A.Smetonos antikrizinis „know-how“ Lietuvoje negali būti pritaikytas, nes valdžioje dabar - socialistai iš prigimties. Tik lyg figa savo ideologinę nuogybę prisidengę dešiniųjų partijų vėliavomis ir emblemomis.

   Ilgai nesėkmingai bandydami atgauti tautos pasitikėjimą konservatorių ir liberalų vadai virto aršių atakų prieš laisvąją rinką, kapitalizmą ir verslininkus iniciatoriais ir skatintojais. Gavę valdžią, bet atsitrenkę į krizės uolą, jie iš baimės nutarė plaukti tuo pačiu raudonu farvateriu. Į sėkmę?

   Praėjus 125 metams po K.Marxo ir 18 metų po Lenino-Stalino imperijos žlugimo, garsiajame komunistų šūkyje - tik vienas naujas žodis: „Oligarchijos šmėkla klaidžioja po Europą!“

   Kovodami su šmėklomis dešinieji žaidžia su ugnimi. Grąžinti vietoj „oligarchijos“ žodį „komunizmas“ - sekundės darbas. O laimės šį karą tikrai ne dešinieji. Nes visada atsiras kraugeriškesnių už juos.

   Vokiečių istorikas P.Nolte apgailestauja, kad suvienyta Vokietija tapo labiau rytietiška, labiau kairiąja nei liberaliai konservatyvia, dauguma nori stiprinti valstybės kišimąsi, o ne plėtoti laisvąją rinką.

   Visuomenė nusiteikusi antikapitalistiškai ir vis mažiau kritiškai vertina buvusią komunistinę santvarką. Antikapitalistinės nuotaikos smarkiai persiduoda jaunajai kartai. Ar ne panašiai yra ir Lietuvoje?

   Bet tai tikrai - ne socialdemokratų sėkmė. Dėl to, kad pjauna šaką, ant kurios sėdi, kalčiausi yra patys dešiniųjų politikai. Žūtbūt siekdami valdžios, praeičiai vertinti jie pritaikė dvigubus standartus: jeigu buvęs įtakingas komunistas tapo konservatoriumi arba eina su konservatoriais, jis paskelbiamas kone pusdieviu, jei ne su konservatoriais - prilyginamas velniui. Komunizmo, kaip absoliutaus blogio, suvokimas išsitrina.

Žąsies pirkti nereikės. Blogas A.Smetona, labai blogas.

www.lrytas.lt