See other templatesSee other templates

Analizės

EK duomenimis, 2014 m. su socialinės atskirties rizika susidūrė 27,3 proc. Lietuvos gyventojų. Nors sumažėjo bendras socialinę paramą gaunančių asmenų skaičius, skurdo rizika auga tarp bedarbių, vyresnio amžiaus, neįgalių gyventojų, taip pat vienišų tėvų. Tai yra daugiau nei 800 tūkst. žmonių, gaunančių apie 260 eurų per mėnesį. Vis dėlto ekonomistai pabrėžia, kad negalima taip tiesmukai vertinti plikų skaičių.

Sauliaus Skvernelio Vyriausybės programoje ir jos įgyvendinimo plane daug dėmesio skiriama socialinei atskirčiai mažinti. L. Kukuraitis pirmiausia siūlo didinti kukliausiai uždirbančių asmenų pajamas keliant minimalią algą ir neapmokestinamųjų pajamų dalį auginantiems vaikus. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis siūlo vadovautis pajamų nelygybę atspindinčiu Gini koeficientu. Pagal jį Lietuvos padėtis yra viena prasčiausių ES.

Vilniaus universiteto profesorius Teodoras Medaiskis norėtų atkreipti valdžios dėmesį, kad, nors mokesčių tarifai panašūs kaip ir kitose ES narėse, Lietuvos viešųjų finansų dalis, palyginti su bendruoju vidaus produktu (BVP), yra pernelyg maža: „Matyt, dar labai sunkiai atsikratome šešėlinės ekonomikos ir vengiame mokesčių. Tad oficialūs pajamų rodikliai prastesni nei reali situacija.“

Kita dažnai naudojama priemonė socialinei atskirčiai mažinti – pensijų kėlimas. Pristatydami Vyriausybės programos įgyvendinimo planą, ministras pirmininkas S. Skvernelis ir finansų ministras Vilius Šapoka rodė ryžtą didinti pensinio amžiaus žmonių pajamas. Ekonomistai kartoja, kad pensijos priklauso nuo dirbančių asmenų atlyginimų, todėl gali augti tada, kai kyla algos. Pensijoms skirti pinigai ateina iš „Sodros“ arba kaupiamųjų fondų sistemos, todėl ji gali paskirstyti tiek pinigų, kiek pati surenka. Vis dėlto, augant atlyginimams ir pensijoms, nelygybė gali išlikti tokia pat. „Šio paradokso sprendimas – sparčiau didinti pensijas nei atlyginimus. Tik reikia nepamiršti, kad, keliant pensijas ir senjorams atiduodant didesnę dalį pinigų, nukenčia dirbantys asmenys.

Apie sekmadienį žinome kelis tikrus dalykus: tai, kad po jo būtinai išaušta pirmadienis; tai, kad Dievas sekmadienį liepė švęsti; tai, kad bus Rimvydo Valatkos komentaras, ir jis bus apie „valstiečius”. Lauk nelaukęs, bandyk nebandęs, šių tiesų turbūt nepakeisi.

Tad jei kurį nors savaitgalį politikos apžvalgininkui kyla iš aktualijų plaukiantis noras aptarti „valstiečių” reikalus, jis (ji) žino, kad to geriau nedaryti, nes šventa vieta – užimta. Štai prie ko privedė R. Valatka: dabar rašyti apie „valstiečius” tarp šeštadienio ir pirmadienio – tai tas pats, kas eiti laistyti daržo prieš liūtį arba iškart po jos.

Vis dėlto šįkart sunku buvo susilaikyti, nes premjeras Saulius Skvernelis kaip tyčia prasidedant savaitgaliui ūmai pažėrė tokių išminties perlų, kurių švytėjimas ir grožis atėmė sielos ramybę. Susidaro įspūdis, kad šaunusis svajonių prezidentas perėjo į naują raidos pakopą. Dabar jis jau tyčiojasi ne tik iš savų – „valstiečių” rinkėjų, kurių lūkesčius seniai išdavė, bet ir iš visų Lietuvos piliečių, kurie mažai, vidutiniškai ar tiesiog nelabai daug uždirba.

Savo feisbuko paskyroje premjeras pareiškė, kad būtina „mažinti mokestinę naštą” uždirbantiems didžiausias algas, nustatant jiems vadinamąsias „Sodros” lubas. Kurias, tiesa, siūlo kelti aukštai – gaunantiems nuo 6 tūkst. eurų „į rankas” per mėnesį. Bet visas premjero minties gražumas – ne pačiame sprendime dėl „Sodros” lubų ar jų aukščio, o nuostabiuose argumentuose. Tame, kaip jis suvokia socialinį teisingumą ir žmogaus vertę.

Savo tėvų ir protėvių žemėje tapome antrarūšiais žmonėmis, kuriems nebegalioja šalies Pagrindinis įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis sako: Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Spalio 11 dieną BNS pranešė, kad vyriausybė nutarė „pabėgėliams“ mokėti tokias išmokas:
-Kompensacija būsto nuomai vienam žmogui per mėnesį - 314 eurų.
-Pašalpa būtiniausioms reikmėms ( komunalinėms paslaugoms, maistui, transportui ir kt.) - 204 eurai.
-Papildomai mokyklinio amžiaus vaikams išmokama pašalpa būtiniausiems mokinio reikmenims įsigyti (57 eurai) ir kas mėnesį mokama 60,8 euro kompensacija vaikų ugdymo pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas išlaidoms apmokėti.

Suma:
Suaugusiam ir vaikui per mėnesį = 518 eurų.
Mokyklinio amžiaus vaikui = 635,8 eurų.

-Vienkartinė įsikūrimo pašalpa - 204 eurai.
-Vienkartinė įsikūrimo pašalpa vaikui -102 eurai.
-Nelydimam nepilnamečiui, sulaukus pilnametystės -1122 eurai.

Kiek Lietuvos vaikų, suaugusių ir senelių gauna tokias pajamas?

Valdžios diskriminuojamo lietuvio pajamos:

Lietuvoje egzistuoja dvi ekonomikos – gyventojais vis pasipildanti sostinė Vilnius ir regionai, virstantys ištisais pensionatais. Geru demografijos ciklu dar pasižymi tik Kaunas, iš dalies Klaipėda, bet regionuose vyrauja ekonomiškai neaktyvūs žmonės. Apsukti šios tendencijos trumpuoju laikotarpiu neįmanoma.

Taip teigia ekonomistas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis. R. Kuodis pasakoja, kad Lietuvoje vyrauja net keletas labai didelių problemų, kurių politikai nesprendžia: susiformavo dvi ekonomikos, šalyje daug žmonių, kurie yra nepelnytai turtingi ir nepelnytai neturtingi, mat vieni moka 55 proc. mokesčių, kiti – apie 4 proc. Tai lemia mažą biudžetą, todėl negalime tinkamai finansuoti biudžetinio sektoriaus. Mokytojai, policininkai, medikai, dėstytojai gauna itin mažus atlyginimus, todėl ištisi sektoriai išsigimsta: plinta korupcija arba krinta kokybės lygis. Viską vainikuoja bendras neteisingumo jausmas ir milžiniškas emigracijos lygis.

Ekonomistas teigia, kad žmogaus gerovė priklauso ne tik nuo ekonomikos išsivystymo ir BVP dydžio vienam gyventojui, bet ir nuo tokių veiksnių, kaip darbo turėjimas arba neturėjimas, darbo ir laisvalaikio balansas, taip pat nuo darbo sąlygų, streso lygio gyvenime ir darbe, neužtikrintumo ar užtikrintumo ateitimi. Pavyzdžiui, šiuolaikinėje ekonomikoje mėgstama pereiti prie nestabilaus ar projektinio darbo modelio, kurį R. Kuodis vadina darbo rinkos uberizacija , tačiau žmogaus gyvenimo kokybei tai gali turėti itin neigiamų pasekmių.

„Tai labai svarbūs žmonėms dalykai. Galiu pailiustruoti, kad darbo neturėjimas savo neigiamu poveikiu žmogaus pasitenkinimui gyvenimu prilygsta skyryboms. Žmogus jaučiasi nereikalingas visuomenei, jaučiasi pažemintas“, - sako R. Kuodis.

Vilniaus teritorinės muitinės krovinių postai gauna muitinės direktoriaus pavaduotojo 2017-07-28 nurodymą Nr.(4.4/3)-4V-340, kuriuo postų viršininkai įpareigojami nurodyti konkrečių pareigūnų sąrašą (40% pareigūnų), perkėlimui nuo š. m. rugsėjo 1d. į prižiūrinčią įstaigą – deklaracijų įforminimo centrą (Naujoji Riovonių 3, Vilnius). Vėlesnis 2017-08-10 muitinės departamento (MD) generalinio direktoriaus raštas Nr. (5.34)3B-7686 viską paneigia: „Pažymime, kad šiuo metu nėra vykdomi jokie vidiniai struktūriniai pertvarkymai, esminiai darbo organizavimo ar darbo sąlygų pakeitimai darbuotojams.“ Net nesiimu komentuoti, nes tai – akivaizdžiai prieštaringa informacija, o iš tiesų kas tai – melas, gal netiesa, o gal fantazijos, vizijos, paistalai, iliuzijos, haliucinacijos, baltoji karštinė, pagirios, o gal psichozė. Tačiau tai– realybė, kad ir kaip ją bevadintum. Vėliau gi, vos praėjus 6 dienoms 2017-08-16, Generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Miškinis siunčia raštą Nr. (17.6/7)3B-7830 MD generalinio direktoriaus įsakymo derinimui. Per 6 dienas, parengiamas projektas. Ne kažkokie planai, pamąstymai ar vizijos (muitinės departamento labai mėgstamas terminas), o jau įsakymo projektas. Jei muitinės departamento generalinis direktorius nemelavo 2017-08-10 raštu, tai tuomet labai greitai (gal net naktimis) iškepamas muitinės departamento generalinio direktoriaus įsakymo „projektas“. Ar muitinės departamento vadovai tarpusavyje nesikalba, ar nebendrauja, ar dirba kiekvienas sau? Kas vyksta? Prieštaravimai, nesuderinimas... Tvarkų nėra, bet pareigūnams nuo rugsėjo 1 dienos suteikiami kažkokie kitokie įgaliojimai. Fiziškai jie niekur neiškeliami, bet jiems suteikiama kita kompetencija, neva jie jau perkelti į Vaidotų postą.

Vaidotų postas visais laikais Lietuvos muitinėje buvo kitoks. Tai geležinkelio postas, bet jame vykdomos ir krovinių posto funkcijos. Vienas iš muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojų visada gyrėsi savo kilimu iš Vaidotų, gal todėl tas postas (tame tarpe ir jo viršininkas) lyg ir privilegijuotas. Ankščiau buvęs posto viršininkas pademonstravo nelabai deramą veiklą, bet jo globėjas iš muitinės departamento liko „nesusitepęs“ (prie jo nelimpa!)... Kažkada tas ilgametis Vaidotų posto viršininkas, vieno iš muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojų gerbėjas, vis gyrėsi, kad Vaidotai bus vienintelis postas ir jis bus jo viršininkas. Kas žino, gal sugrįš, bet visa muitinės sistema ūžia nuo gandų, kad jo gerbiamas vadovas užims tą vietą. O gal kas galėtų paneigti gandus, kad Jonas Miškinis ruošia sau „šiltą vietą“ Vaidotų intermodaliniame terminale?

Nuo liepos 1 d. Lietuvoje įsigaliojo naujas Darbo kodeksas (DK). Tai dokumentas – pastaraisiais metais viešojoje erdvėje kėlęs kone didžiausias batalijas. Apie Darbo kodeksą ir jo priėmimo procesą kalbiname Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narį Rimantą Joną Dagį.

- Lietuvoje įsigaliojo naujasis Darbo kodeksas. Tiek 2012-2016 metų socialdemokratų, tiek ir dabartinė Vyriausybė jį įvardino kaip Lietuvai gyvybiškai reikalingą įstatymą, tikrą laimėjimą. Ar sutinkate su tokiu vertinimu?

- Tai yra per didelė panegirika naujajam Darbo kodeksui. Pirmiausiai, šis įstatymas neabejotinai sukels daug neaiškumo ir problemų jį taikant. Todėl laukia keli metai skirtingų teismų skirtingų interpretacijų. Be to, kaip pripažįsta pats Saulius Skvernelis, nauju produktu nėra labai patenkinta nei viena pusė – nei darbdaviai, nei darbuotojai. Taigi galiu spėti, kad su dideliu kai kurių politikų entuziazmu priėmėme dar vieną įstatymą, kurį taisysime dešimtimis ar šimtais naujų sekančių įstatymų projektų. Ir ne todėl, kad keisis situacija ir ją reikės naujai atliepti, bet todėl, kad pirminėje priimtoje versijoje bus palikta daug klaidų. Netikiu, kad tai dirbantiesiems, darbdaviams ir net investuotojams keltų didelį entuziazmą.

Galiausiai, turiu nuojautą, kad buvo pamesti tikrieji motyvai, kodėl šis dokumentas priiminėjamas. Logiškai mąstant, DK pirmiausiai reikalingas tam, kad geriau reguliuotų darbo šalių santykius, ir tik vėliau – dėl kitų priežasčių. Bet baigėsi tuo, kad nors DK buvo dar šleivas, priėmėme jį dėl tarptautinių įsipareigojimų, dėl to, kad premjerui nepatogu prieš mistinius investuotojus ir pasaulio verslo bendruomenę, kadangi jai buvo paskleista žinia apie tai, kad Lietuvoje liepą įsigalioja naujas Darbo kodeksas. Kitaip sakant, todėl, kad kažkas garsiai pasakė „op“ prieš peršokdamas griovį. Tai primena situaciją, kai leidžiama pasirinkti, kurią koją nusipjauti (priimti nekokybišką Darbo kodeksą ar pažeisti tarptautinius įsipareigojimus), bet jokio scenarijaus, kad galėtum išeiti su abiem.

Go to top
JSN Boot template designed by JoomlaShine.com
DMC Firewall is developed by Dean Marshall Consultancy Ltd