Kaip politikai žlugdo Lietuvai gyvybiškai svarbius sprendimus

Emigracija, korupcija, skurdas, nelygybė ir kitos gyvybinės Lietuvos problemos nemaža dalimi kyla iš to paties šaltinio – prastos politikos viešųjų finansų srityje, bet tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų vyriausybės arba numarino profesionalų parengtus sprendimus savo stalčiuose, arba nemokšiškai juos iškraipė ir sužlugdė idėjas, galėjusias palengvinti daugybės žmonių gyvenimą. Darbo apmokestinimas Lietuvoje – 55 proc. nuo „algos ant popieriaus“ – yra vienas didžiausių Europoje, didžiausia valstybės išlaikymo našta užkrauta sąžiningai mokesčius mokantiems viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojams, o tuo pat metu klesti milžiniškas – apimantis apie 40 milijardų litų – „gyvulių ūkis“, kuris beveik neapmokestinamas.

Sprendimai, kurie pakeistų šią netvarią, neteisingą ir save naikinančią ne-sistemą, senai buvo padėti valdžią turintiems politikams ant lėkštutės, bet iki šiol jiems nerūpėjo – apie tai pasakoja ekonomistas dr. Raimondas Kuodis, kurį kalbiname tęsdami mokesčių reformos temą.

– Kelioms vyriausybėms Jūs patarėte, rengėte pasiūlymus dėl mokesčių pertvarkos?

– Nuo 2000-ųjų visoms, rimčiau – mažiausiai trims. Vienos daugiau domėjosi mokesčiais, kitos energetika, todėl akcentai keitėsi, bet pagrindinė problema per tą laiką išliko – ją vadinu viešųjų finansų identiteto krize. Tai daugybės išvestinių problemų, su kuriomis bandoma didvyriškai kovoti, šaltinis: emigracija, korupcija, nelygybė, skurdas ir pan. – visa tai kyla iš prastos politikos viešųjų finansų srityje. Apie tai kalbu nuo 2000-ųjų, kai pradėjau kelti problemą, kad biudžetas neatitinka šalies išsivystymo lygio, yra labai mažas, palyginti su europine praktika, panašiomis į mus šalimis, o panašesnis – ir tada, ir dabar – į NVS šalių biudžetus, kurie nėra dideli, skaičiuojant procentais nuo BVP. Bet kadangi valdžia dėl vis dar sovietinės inercijos yra apsigrobusi visas pagrindines tradicines funkcijas, kurias atlieka socialdemokratinės valstybės – tokias, kaip švietimas ar sveikatos apsauga – tai mažo biudžeto ir apsiimtų funkcijų nesuderinamumas nulėmė daugelį išvestinių negerovių.

Skaityti daugiau: Kaip politikai žlugdo Lietuvai gyvybiškai svarbius sprendimus

Į Trišalės tarybos veiklą privalo įsikišti Seimas ir Vyriausybė

Ietys dėl naujojo Darbo kodekso Lietuvoje jau lūžta ne metai ir ne du. Ne kartą girdėjome skambias frazes apie tai, kad darbuotojų ir darbdavių santykiai bei derybinės galios privalo būti sureguliuoti. Neabejotinai tai yra efektyvių derybų pamatas.

Tiek Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, tiek Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis kartojo, kad Darbo kodeksas bus koreguojamas tik tose vietose, į kurias pirštu bes ir savo siūlymus pateiks Trišalė taryba.

Nesiginčysiu, logikos tame yra. Tik galbūt vertėjo prieš tai įvertinti, ar dabartinei Trišalei tarybai priklausančios profesinės sąjungos yra pajėgios derėtis.

Darbo kodekso priėmimą politikai atidėjo pusmečiui. Tam, kad visos derybose dalyvaujančios pusės galėtų galutinai išsakyti savo argumentus ir pasiekti sutarimą. Skamba išties neblogai, bet...

Atnaujinus Trišalę tarybą, darbdavių pusė gerokai sustiprėjo ir tai yra gerai, bet…. Kartu jėgų balansas akivaizdžiai pakrypo darbdavių pusėn. Tai plika akimi matoma ir dabartiniame Darbo kodekso projekte.

Norite konkrečių pavyzdžių? Štai, prašau: trumpesnės atostogos, ilgesni viršvalandžiai, „nulio valandų“ darbo sutartys, lankstesnis darbo valandų skaičiavimas, naujos darbo tarybos. Mainais į šitai profesinės sąjungos išsikovojo geresnes sąlygas auginantiems vaikus ir kelis kitus dalykus.

Natūraliai kyla klausimas, kodėl kompetentingosios Trišalės tarybos profesinės sąjungos ne apie viską pagalvojo? Atsakymas man peršasi dvejopas. Viena vertus, tai jau minėto balanso tarp darbdavių ir darbuotojų interesų gynimo nebuvimas. Antra, darbuotojų interesus taryboje atstovaujančios profesinės sąjungos yra, švelniai tariant, neįgalios. Jos neturi noro ir idėjų kaip tapti rimta atsvara stipriems darbdavių interesus ginantiems derybininkams.

Skaityti daugiau: Į Trišalės tarybos veiklą privalo įsikišti Seimas ir Vyriausybė

Baltijos šalyse pajamų nelygybė viena didžiausių

Lietuvos materialios gerovės pagrindas – BVP – pasiekė tris ketvirtadalius ES vidurkio ir tokia pat dalis BVP atitenka gyventojams disponuojamų pajamų forma. Tai solidus pagrindas visų sluoksnių gerovei, jei ne – didžiulė pajamų nelygybė. Baltijos šalyse darbui tenka maža naujai sukurtos vertės dalis, Lietuvoje – apie 10 proc. punktų mažiau nei vidutiniškai ES. Per pastaruosius dešimtmečius ji augo lėčiau nei kapitalo dalis ir tai yra pagrindinė mažų algų priežastis.

Nors ir pagal oficialią statistiką Baltijos šalyse pajamų nelygybė yra tarp didžiausių, tai gana optimistinis vaizdas. Pakoregavus nelygybės rodiklius pagal Nacionalinių sąskaitų makroekonominius duomenis, nelygybė visose Baltijos šalyse ir ypač Lietuvoje yra reikšmingai didesnė. Pagrindinis nelygybės rodiklis – Gini – gali būti ne apie 35 proc., bet 40–45 proc., priklausomai nuo prielaidų, kaip pasikirsto pajamos iš savarankiško darbo ir verslo. Pastarosios oficialiuose pajamų nelygybės rodikliuose menkai atspindimos.

Pajamų nelygybės pokyčiai Baltijos šalyse procikliški, stinga fiskalinių automatinio pajamų stabilizavimo priemonių. Minimalių algų didinimo nepakanka, svarbus visas algų spektras. 20 proc. didžiausias algas uždirbančiųjų gauna apie 50 proc. visų Baltijos šalyse išmokamų algų ir ši dalis didėja. O 20 proc. mažiausiai uždirbantiesiems tenka tik apie 4–5 proc. viso algų fondo. Algų skirtumai tarp lyčių yra didžiausi Estijoje, tarp miesto ir kaimo – Lietuvoje.

Po įstojimo į ES didžiausia ekonominio augimo rezultatų dalis Baltijos šalyse atiteko turtingiausiam gyventojų sluoksniui: 15 proc. turtingiausiųjų gavo 35–40 proc. viso disponuojamų pajamų prieaugio, tuo tarpu 15 proc. neturtingiausių gyventojų – vos 4-5 proc. bendro pajamų augimo. 5 proc. skurdžiausių namų ūkių gavo tik 1 proc. visos šalies pajamų prieaugio, o 5 proc. turtingiausių – net 21 proc.

Skaityti daugiau: Baltijos šalyse pajamų nelygybė viena didžiausių

Privatumo naikinimas

Ne vien Lietuvos, o ir viso demokratinio pasaulio liūdniausia tendencija yra tapęs privatumo, žmogaus teisės nepriklausyti nuo valdžios naikinimas. Ir kvailiausia tai, kad Lietuvoje tai daroma su tariamo „antisovietizmo“ ir išsigalvoto „antirusiškumo“ ir, žinoma, saugumo šūkiais.

Jei gali nepriklausyti nuo valdžios – nepriklausyk. Jei gali neimti pašalpų – neimk. Jei gali santykius su kaimynus išsiaiškinti be policijos ir be smurto – išsiaiškink. Įsipjovei pirštą ir gali apsieiti be greitosios pagalbos – apsieik.

Nestovėk kitam už užuolaidos ir gali tikėtis, kad kiti nestovėtų už tavosios. Gali neskųst valdžiai to, kuris tau atrodo neteisus – neskųsk.

Gali pats užgesint gabaliuką degančios pievos – užgesink. Apeliuok į valdžią tik tada, kai to būtinai reikia. Kai pats nesusidoroji su problema ar kažkam gresia realus pavojus.

Ir dar siek, kad kad valdžia gerbtų tavo privatumą. Kad negautų perteklinių teisių spardyti tavo durų, plėšyti užuolaidų ir tikrinti sąskaitų kada susigalvojusi. To buvo siekta vaduojantis iš sovietinio režimo. To norėta – kad valdžia – nesvarbu Talibanas, sovietai ar dar kažkas – neaiškintų kaip tau rengtis į mokyklą ir kokiame banke turėti sąskaitą ir ar apskritai ją turėti. Bent jau dalis 1991 metų sausio – rugpjūčio mėsmalės dalyvių to tikėjosi.

Tokie gyvenimo laisvame pasaulyje principai dar neseniai buvo elementarūs bet kam vidurio dešinėje. Deja, tai dingsta, meilė laisvei ir privatumui tampa istorine retenybe. Centro dešinė totaliai pasiduoda. Vienaip ar kitaip persidažę komunistai ir naujieji liberalūs komjaunuoliai suranda vis naujų dingsčių totalinei kontrolei. Ir prie sovietų, ir 1991 metais buvo ir tokių, kurie tiesiog norėjo pakeisti „neteisingus“ valdžiažmogius „teisingais“. Jie šiandien laimi.

Skaityti daugiau: Privatumo naikinimas

Darbo sąlygų pabloginimas valstybės tarnyboje pagal naująjį Darbo kodeksą

Vidaus reikalų ministerijos siūlomos Valstybės tarnybos įstatymo pataisos turėtų pakloti pamatą valstybės tarnybos pertvarkai, socialinių garantijų mažinimui ir žymiam valstybės tarnautojų darbo sąlygų pabloginimui. Tačiau VRM teigia, kad atsiranda galimybė lanksčiau reguliuoti jų darbo užmokestį.

Kai kurias Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas siūloma gretinti prie naujai parengto Darbo kodekso: tarnautojų atostogos tai pat būtų skaičiuojamos darbo dienomis, valstybės tarnautojams numatomų išeitinių išmokų dydžiai taip pat būtų panašūs į privačiame sektoriuje dirbančių darbuotojų. Politinio pasitikėjimo tarnautojai galėtų pretenduoti į kompensacijas tik jei išdirbtų ne trumpiau nei pusę jį pasirinkusio politiko kadencijos.

Taip pat siūloma spręsti ir įspėjimo terminų klausimą – terminai taptų lankstesni. Įstatymo pataisomis siūloma atsisakyti prievolės siūlyti tarnautojams kitas pareigas, jei jų pareigybė yra naikinama.

„Dabar galiojanti nuostata iki šiol leidžia kai kuriems asmenims išnaudoti palankią sistemą, aplaidžiai dirbti, tačiau jų atleisti iš esmės beveik nėra jokių galimybių“, – aiškina vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.

Siekiant panaikinti išskirtines sąlygas vienai kvalifikacijos tobulinimo įstaigai, siūloma atsisakyti nuostatų, kad valstybės tarnautojus išskirtinai moko tik Lietuvos viešojo administravimo institutas.

Norint suvienodinti valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės sąlygas nepriklausomai nuo to, kokias funkcijas jie atlieka, siūloma nustatyti, kad valstybės tarnautojas privalo atlyginti žalą, jeigu ją padarė atlikdamas viešojo administravimo veiklą, taip pat, kad išieškotinos žalos dydis nėra ribojamas tais atvejais, kai žala padaryta tyčia.

Skaityti daugiau: Darbo sąlygų pabloginimas valstybės tarnyboje pagal naująjį Darbo kodeksą

Kas slypi už rezonansinių bylų?

Prisiminiau vieną karikatūrą. Mačiau laikraštyje, jei atmintis neapgauna, dar Atgimimo metais.

Stovi išrikiuota senų, užgrūdintų partinių veikėjų rikiuotė. Krūtinės išpuoštos socialistinio darbo didvyrių žvaigždėmis, karo veteranų medaliais. Pažandės jau kabo, bet vyrai pasitempę. Su eilutėmis. Žvalūs. Ordinai žvanga. Vyresnysis duoda komandą: "Kairiaisiais dešiniaisiais išsiskaai-čiuok!" Ir kas antras žengia žingsnį į priekį. Vadinasi, vieni bus "kairieji", kiti - "dešinieji".

Kovo 11-osios išvakarėse, kai užtekdavo per "Atgimimo bangą" paraginti ir tuojau susirinkdavo šimtatūkstantiniai mitingai, tokie piešinėliai, įsivaizduoju, galėjo kelti šypseną. Tačiau praėjus dviem dešimtmečiams šypsenos nebekelia. Ryškėja procesai, kurie išryškina tam tikras šalies raidos tendencijas, vertas įdėmesnio žvilgsnio.

Jau 1991 metais Estijos, Lietuvos, Suomijos, Lenkijos ir Vengrijos žiniasklaidoje buvo paskelbtas įdomus, bet dabar jau gerokai primirštas dokumentas, rastas, kaip rašė to meto spauda, "pokario metų Lenkijos prezidento Boleslawo Bieruto darbo kabinete". Tvirtinta, kad iki karo B.Bierutas buvo Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentas.

Rusų kalba parašytoje instrukcijoje skelbiami pamokymai savo agentams, kaip veikti okupuotose Rytų Europos valstybėse. Ji pataria ypatingą dėmesį atkreipti "į tuos žmones, kurie yra gabūs organizatoriai ir populiarūs liaudyje". Tokius žmones "reikia užverbuoti, o jeigu jie atsisako bendradarbiauti, būtina užkirsti jiems kelią į aukštus postus".

Instrukcija pataria veikti taip, kad "aukštesnes pareigas gautų tik tie vadovai, kurie rūpestingai atlieka pareigas, bet nesugeba analizuoti klausimų, nesusijusių su tiesiogine veikla". Čia pat nurodoma, kad į "visus valdymo organų ir daugumą įmonių postų (be vietos valdžios organų sutikimo) būtina skirti žmones, bendradarbiaujančius su mūsų spectarnybomis".

Skaityti daugiau: Kas slypi už rezonansinių bylų?