Seime grįžta iniciatyvos peržiūrėti Darbo kodekso nuostatas ir įtvirtinti nuotoliniu būdu dirbančio darbuotojo teisę atsijungti nuo darbo tikslais naudojamų skaitmeninių įrenginių ir būti darbdavio nepasiekiamam ne darbo laiku.

Nors skaitmenizacijos plėtra darbo santykiuose ir išpopuliarėjęs nuotolinis darbas suteikė ekonominės ir socialinės naudos tiek darbdaviams, tiek darbuotojams, tačiau kartu paskatino su užimtumu susijusias problemas – suintensyvėjo ir pailgėjo darbo valandos, ėmė nykti profesinio ir asmeninio gyvenimo ribos, kilo klausimų dėl teisingo atlyginimo už darbą, pablogėjo dalies darbuotojų fizinė ir psichinė sveikata, dalyje darboviečių įsitvirtino kultūra ir lūkestis, kad darbuotojai turi būti nuolat prisijungę ar pasiekiami darbdavio ar kitų darbuotojų. „Eurofund“ atliktų tyrimų rezultatai atskleidė, kad reguliariai iš namų dirbantys darbuotojai daugiau nei dvigubai dažniau linkę dirbti viršydami nustatytą darbo laiko normą, lyginant su darbovietėje dirbančiais darbuotojais, reguliariai nuotoliu dirbantys darbuotojai teigė dažniau patiriantys su darbu susijusį stresą, miego sutrikimus, galvos skausmus, nerimą ir kt.

Europos Parlamentas, reaguodamas į darbo rinkos pokyčius, dar 2021 m. pradžioje priėmė rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl naujos direktyvos, numatančios darbuotojų teisę atsijungti, priėmimo (toliau – rezoliucija). Europos Parlamentas, be kita ko, Komisijai pateikė naujos direktyvos projektą, kurios tikslas – pagerinti visų darbuotojų darbo sąlygas nustatant būtiniausius teisės atsijungti reikalavimus.

Europos Parlamentas teisę atsijungti rezoliucijoje apibrėžia kaip teisę nesiimti su darbu susijusios veiklos ir nepalaikyti su darbu susijusių ryšių skaitmeninėmis priemonėmis ne darbo laiku. Teisė atsijungti turėtų būti taikoma visiems darbuotojams ir visiems sektoriams – tiek viešajam, tiek ir privačiajam. Direktyvoje, kurią siūlė priimti Europos Parlamentas, numatyta, kad darbuotojai turi turėti teisę išjungti su darbu susijusias priemones ir ne darbo laiku nereaguoti į prašymus be neigiamų pasekmių rizikos (siūlomas draudimas diskriminuoti ar taikyti ne tokias palankias sąlygas, atleisti ir imtis kitų nepalankių priemonių darbuotojų, besinaudojančių ar ketinančių pasinaudoti šia teise, atžvilgiu). Darbdaviai atitinkamai neturėtų reikalauti, kad darbuotojai dirbtų ne darbo laiku, būtų pasirengę atlikti darbą arba pasiekiami ne darbo laiku, o bendradarbiai turėtų vengti susisiekti su kolegomis ne darbo valandomis darbo tikslais.

Apie šios teisės įgyvendinimą darbuotojai turėtų būti aiškiai ir tinkamai informuoti. Tačiau rezoliucijoje bei direktyvos projekte teisė atsijungti nesuabsoliutinama ir pripažįstama, kad darbdaviai galėtų nukrypti nuo teisės įgyvendinimo aiškiai nustatyta tvarka ir kompensuodami už darbą ne darbo laiku. Kita vertus, minėtos nuostatos nurodytos tik rezoliucijoje ir direktyvos projekte, jos nėra privalomos.

Kol kas Europos Sąjungos teisės aktai tiesiogiai neįtvirtina teisės atsijungti, tačiau kai kurios valstybės narės yra įtvirtinusios šią teisę nacionaliniuose teisės aktuose, pavyzdžiui:

Prancūzija laikoma pirmąją Europos Sąjungos valstybe, įtvirtinusia darbuotojų teisę atsijungti ir būti nepasiekiamiems skaitmeniniais įrenginiais po darbo valandų, neatsakinėti į skambučius, neskaityti el. laiškų, susijusių su darbu. Pakeitimai tapo darbo santykių modernizavimo ir karjeros galimybių užtikrinimo reformos dalimi, tačiau pripažinus, kad universalus sprendimas šiuolaikinėje darbo rinkoje nebūtų tinkamas, siekiant išlaikyti lankstumą, individualius poreikius bei interesų pusiausvyrą, teisės atsijungti taisyklės nustatomos darbdavio ir darbuotojų atstovų derybų būdu.

Italija ir Slovakija įtvirtino darbuotojų teisę atsijungti siauresne apimtimi, tokia teisė numatyta nuotoliniu būdu dirbantiems darbuotojams.

Ispanija, siekdama užtikrinti profesinio ir asmeninio gyvenimo balansą, įtvirtino visų darbuotojų, dirbančių tiek privačiajame, tiek ir viešajame sektoriuje, teisę atsijungti.

Belgija, peržiūrėjusi darbo teisės aktus, įtvirtino viešojo sektoriaus darbuotojų teisę neatsakyti į el. laiškus ar skambučius pasibaigus darbo laikui, tačiau jau aptariami ketinimai šią teisę numatyti ir privačiojo sektoriaus darbuotojams.

Lietuvoje, reaguojant į situaciją darbo rinkoje, Europos Parlamento rezoliuciją bei užsienio šalių pavyzdžius, taip pat kilo teisės atsijungti ir būti darbdavio nepasiekiamam ne darbo laiku įtvirtinimo nacionalinėje teisėje iniciatyvų. 2021 m. pradžioje Seimo narių grupė registravo Darbo kodekso 52 str. (Nuotolinis darbas) pakeitimo projektą, kuriuo siūlyta įtvirtinti teisę atsijungti:

„Darbuotojai turi teisę atsijungti nuo skaitmeninių įrenginių ir būti darbdavių nepasiekiamais ne darbo laiku, naktį, poilsio ir švenčių dienomis, jei to nereikalauja darbo pobūdis.“

2022 m. rugpjūčio mėn. Darbo kodekso 52 str. pakeitimo projektas peržiūrėtas, siūloma įtvirtinti:

„Darbuotojas turi teisę atsijungti nuo skaitmeninių įrenginių ir būti darbdavio nepasiekiamas ne darbo laiku.“

Šių metų rugsėjo mėn. įregistruotas dar vienas pasiūlymas papildyti nuotolinį darbą reglamentuojantį Darbo kodekso 52 str.:

„Darbuotojas, jei to nereikalauja darbo pobūdis, turi teisę būti darbdavio nepasiekiamas ne darbo laiku.“

Iniciatyva Darbo kodekse tiesiogiai įtvirtinti darbuotojo teisę atsijungti ir neatsakyti į skambučius ar pranešimus, susijusius su darbu, pasibaigus darbo laikui, suteiktų darbuotojui papildomą apsaugą, tačiau diskutuotina, kodėl šią teisę siūloma suteikti tik nuotoliniu būdu dirbantiems darbuotojams. Dalis pandemijos metu išimtinai nuotoliu dirbusių darbuotojų jau grįžo arba ketina grįžti į darbovietes, nemaža dalis darbuotojų dirba arba pageidauja dirbti hibridiniu būdu, tačiau su skaitmeninių įrenginių naudojimu susijusios problemos išlieka aktualios. Darbo kodekso 52 str. pakeitimo projektai neaptaria, kaip turėtų būti aiškinama teisės atsijungti išimtis dėl darbo pobūdžio, kokioms darbuotojų kategorijoms bei kokiu būdu išimtis turėtų būti nustatoma ir kaip turėtų būti apskaitomas darbuotojo buvimo pasiekiamo ne nustatytu darbo metu laikas.

Aptartos apimties pakeitimai galėtų paskatinti netinkamą galiojančių nuostatų aiškinimą ir nukrypimą nuo pagrindinių darbo santykius ir darbuotojų teisių apsaugą reglamentuojančių reikalavimų. Šiuo metu galiojantys teisės aktai ir teismų praktika aiškiai aptaria skirtumą tarp darbo ir ne darbo laiko, numato maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko reikalavimus, atlyginimą už viršvalandinį darbą, budėjimą, taigi Darbo kodekso 52 str. pakeitimų projektais keliami tikslai galėtų būti pasiekti esamu reglamentavimu. Vis dėlto, siekiant Darbo kodekse tiesiogiai įtvirtinti darbuotojo teisę atsijungti ir būti darbdavio nepasiekiamam ne darbo laiku, reikėtų iš esmės peržiūrėti įstatymo pakeitimų projektus, aptarti išimčių taikymo principus bei suteikti šią teisę objektyviais ir tinkamais kriterijais nustatytai darbuotojų grupei.

vz.lt, Advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininkė, darbo teisės ekspertė Laura Tunkevičiūtė.