Kreivys pristatė energijos taupymo planą. Armonaitė pareiškė, kad jis diskriminacinis. Dobrovolska jo nesuprato, nes ten nerado raidės "W". Skaistė nesuprato, kaip jis veikia. Šimonytė nesuprato, kas yra "turbina" ir kodėl jinai lengva. Navickienė nežino, kas yra "planas". Šiugždinienė negirdėjo, kas toks "Kreivys". Kaip ten bebūtų - reikia mokytis iš jų, nes tai "geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai".

Belieka tik pasidžiaugti ir mokytis iš "elito": Tapino ryžto - už svetimus pinigus visur ir visada ginti savo orumą ir garbę. Tikėjimo mokslu, kokį mums ilgai demonstravo jų rėmeliai soc. tinkluose. Jų įkvėpto tikėjimo, kad po "paskutinio ketvirto" garantuotai laukia "paskutinis penktas." "Užingridinių" ištikimybės - vietoje trispalvės pamilti šešiaspalvę ir gaują matyti kaip vienintelę ateities "viltį". Ingridos cinizmo - apkaltinti žmones dėl neatsakingai pasirinkto elektros tiekėjo ir bereikalingo chaoso kėlimo. Gyvename valdžios klestėjimo ir uždrausto laisvo žodžio laikais, įtvirtintos anūkijos ir įsitvirtinusios korupcijos amžiuje, valdžios chamizmo, prisitaikėlių, vagysčių, gaujos "vertybinės politikos" ir išsipūtusio valstybinio sektoriaus amžiuje.

Valdantieji mąsto, dirba, elgiasi ir gyvena kaip žemiausio socialinio sluoksnio beraščiai. Apie strateginį mąstymą - tyliu. Valdžios išsigimimas ir viską ėdanti korupcija jau apėmė visas sritis. Jų "gydymas" blogesnis už pačią ligą. Žmonių bėdoms ir problemoms jie apakę, kurti, užsimerkę. Pažadinti kokio mitingo jie trumpam pabunda ir toliau snaudžia. Jų pasaulis baigiasi savimi. Aš nežinau, kas juos galėtų išmokyti išminties ir suvokimo, kad jie susigrūdo ne į savo vietas.

Man darosi gėda gyventi matant su kokia jėga ant žmonių važiuoja valdančiųjų buldozeris, kaip arogantiškai "mergaitė pagal iškvietimą" tyčiojasi iš tautos, kaip dvaro "klapčiukai" ir ruporai žmones skirsto į "savus" ir priešus, ir kaip nepataikaujantys ir nepritariantys tampa jų gaujos vilkų užkandžiu.

Šitiek neteisybės, patyčių, pagiežos, neapykantos, piktdžiugos, melo visur - dvaro eteryje, Feisbuke. Vieni "tarkuojami", kiti - maloniai klausinėjami. O noras įkąsti sukelia apetitą, malonumą. Jų gerovė, gyvenimo sėkmė, karjera ir pelnai grįsti prisitaikymu, pataikavimu, tarnavimu aukščiau stovintiems. Santykių dvikova jiems tapo norma. Jų darbas nesukūrė nieko, o sugriovė daug. Jie svarbūs tik patys sau.

Valdžios galingieji neturėtų pamiršti, kad jie turi tik pareigas ir ne daugiau, o žmonės turi teises ir ne mažiau. Kartais atrodo, lengviau būtų eiti į kartuves, nei stebėti, kaip be pabaigos kapojama ir daužoma tauta - senjorai, verslai, jaunimas - ir tas kapojimas skatinamas. Po tokio valdymo, po tokio terorizmo ir prievartos dulkėmis pavirs Lietuva. Po tokio vadovavimo sugriūtų net galingiausia imperija.

Juk tautos naikinimas meluojant ir palaužiant dvasią - itin žiaurus nusikaltimas. Ši valdžia tautos laisvę pasuko ne ten. Nėra ir negali būti potvarkio ar įsakymo tokią valdžią gerbti. Jie atėmė pasididžiavimo jausmą trispalve, valstybe, Lietuva. Širdyje gyvas tik vienas jausmas - neapykanta šiai gaujai. Ir jokie spec. nurodymai nei nepaprastosios padėtys to nepakeis.

Neapykanta širdyje gyva. Ir užaugo labai didelė. Nes negalima leisti valdžiai tyčiotis ir atimti iš žmonių to, ką jie turi brangiausio - papročių, tradicijų, normalios šeimos, nevalia leisti nurodinėti ne tik žmonėms, bet ir valstybei - kaip gyventi, ką kalbėti ir kuo tikėti. Jeigu susirinkus į sesiją svarbiausiais Seime tampa "antro galo" įstatymai - toks Seimas vertas tik skuduro.

Visais frontais vykdomas karas prieš savus žmones. Tauta naikinama sąmoningai: kainomis, skiepais, draudimais, skurdu, biurokratiniu terorizmu. Vienas rašytojas rašė: "Visame mieste suradau vos vieną protingą žmogų, bet ir tas - pamišėlis". Surasti "pamišėlį" valdžioje netrukus bus nelengva.

Belieka jiems tik pasikelti atlyginimus. Ar ne laikas pasakyti: "GANA yra GANA!" "Nepriklausomas tiekėjas" užsilenkė. Reikia tikėtis "užsilenks" ir valdžia. Nes ji sau jau pasirašė politinės mirties nuosprendį.

Jei Kudirka atsikeltų, kurs stiprybę semia,
Vardan tos Lietuvos lįstų vėl į žemę…

Antanina Strumilienė