2008 02 04, Seimo Audito komiteto pavedimu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1v-48 sudaryta darbo grupė parengti naują statutinio valstybės tarnautojo sąvoką ir tuo būdu parengti pataisą Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 6 p. Lietuvos Vidaus reikalų sistemos respublikinė profesinė sąjunga, susipažinusi su darbo grupės sprendžiamais klausimais, atkreipia dėmesį, kad jai keliami uždaviniai:

1. galiojančiam Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymui (2002 04 23 d. Nr. IX-855 su vėlesniais pakeitimais bei papildymais) parengti ir pateikti vieningos statutinio valstybės tarnautojo sąvokos apibrėžimą;

2. sumažinti statutinių valstybės tarnautojų skaičių Lietuvos Respublikos valstybės tarnyboje.

Tai leidžia daryti prielaidą, jog galimas rengiamos Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 2 str. 6 p. pataisos ekonominis tikslas- valstybės biudžeto lėšų taupymas atskirų atskyrų sričių ir kategorijų statutinių valstybės tarnautojų skaičiaus mažinimo sąskaita.

Įvertinus kitų, Darbo grupėje dalyvaujančių institucijų, atstovų pateiktus pastebėjimus, siūlymus ir jų argumentus, bei pateiktą statutinių valstybės tarnautojų veiklą reglamentuojančių teisės aktų analizę, atkreiptinas dėmesys į tai, jog įvairios valstybės tarnybos institucijos, atsižvelgiant į joms vykdyti pavestas specifines funkcijas (pvz. Vidaus tarnyba arba Diplomatinė tarnyba ir kt.) bei veiklos ypatumus, ne be pagrindo vadovaujasi šių tarnybų valstybės tarnautojams ir tarnybos santykių reguliavimui specialiai pritaikytais Statutais.

Tuo pačiu, skirtinga įvairių valstybės tarnybos institucijų paskirtis, jų veiklos specifika, tarnybos ypatumai bei jose tarnaujantiems asmenims keliami individualūs kvalifikaciniai, specialūs, žinybinės, tarpžinybinės ir asmeninės subordinacijos, vykdomų funkcijų ir veiklos koordinavimo, atskaitomybės ir atsakomybės reikalavimai, sąlygoja įvairių, panašių, bet tuo pat metu individualių, skirtingų Statutų gausą Lietuvos Respublikos valstybės tarnyboje.

Tuo atveju, jei laikytis nuostatos, kad Statutinio valstybės tarnautojo sąvoką ir jos teisinį apibrėžimą lemia būtent aukščiau išvardinti kriterijai, suvienodinti, t.y. suformuluoti visoms, savo veiklos ir funkcijų specifika skirtingoms, valstybės tarnybos sritims bei institucijoms, kuriose tarnyba šiai dienai reglamentuojama Statutais, nei teoriškai nei praktiškai nėra įmanoma dėl joms iškeltų tarnybos tikslų ir uždavinių specifinių ir esminių skirtumų (pvz. Vidaus tarnyba: Policijos arba Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentuose ir Diplomatinė tarnyba arba valstybės tarnybai priskiriama Seimo nario veikla ir kt.).

Įvertinus skirtingų Statutų turinį ir esmę galima pagrįstai išskirti keletą jiems visiems būdingų bruožų:

- specialūs reikalavimai pretendentams;

- priesaikos privalomumas;

- atlyginimų, jų priedų ir priemokų dydžių nustatymo principai ir kriterijai;

- socialinių garantijų specifika;

- sugriežtinta atsakomybė;

- darbo laiko trukmės ypatumai;

- įvairūs, nuo tarnybos specifikos priklausantys, apribojimai;

- viešojo administravimo įgaliojimai nepavaldžių asmenų atžvilgiu, kas yra natūralu ir savaime suprantama bet kurioje Lietuvos Respublikos ir kitų įvairių Šalių valstybės tarnyboje apskritai, net nekalbant apie Statutinę valstybės tarnybą ir jai keliamų išskirtinių uždavinių bei patikėtų funkcijų specifiką.

Dėl šios priežasties būtina pripažinti, kad visi, aukščiau išvardinti, bendrieji bruožai nėra ir negali būti pripažįstami „sustatutinimo“ arba tarnybos Statutinio reglamentavimo teisiniais ir faktiniais pagrindais.

Atsižvelgiant į konstitucinius Valstybės valdymo principus, manytina, kad specialūs reikalavimai pretendentams, priesaikos privalomumas, stabilūs atlyginimų, jų priedų ir priemokų dydžių nustatymo principai ir kriterijai, padidintos socialinės garantijos, sugriežtinta atsakomybė, darbo laiko trukmės ypatumai, įvairūs, nuo tarnybos specifikos priklausantys, apribojimai, viešojo administravimo įgaliojimai nepavaldžių asmenų atžvilgiu ir jų apimtys bei ribos, privalo ir gali būti išsaugotos, nepriklausomai nuo to statutiniais ar kitokiais pagrindais bus reglamentuota valstybės tarnyba skirtingose, tame tarpe ir „civil service“ (liet.k.- civilės tarnybos) sąvokai priskirtinose srityse.

Kitose valstybės tarnybos srityse, kuriose tarnyba vyksta itin griežtos subordinacijos („sukarintais“) pagrindais valstybės tarnautojas privalo besąlygiškai paklusti aukštesnes pareigas einančiojo įsakymui, nedelsiant vykdyti specifiškai ypatingas (sąlyginai- „nekasdienes“) užduotis, tarnybos santykių reglamentavimo poreikis specialiai tai tarnybai pritaikytu, individualiu Statutu, nekelia abejonių.

Atkreiptinas dėmesys, kad panašiais principais valstybės tarnyba yra organizuota Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos sistemoje.

Tuo pačiu pažymėtina, kad jei statutinėje valstybės tarnybos institucijoje būtų ar pasitaikytų atvejų, kuomet išskirtinai civilei valstybės tarnybai būdingas funkcijas šiai dienai vykdo statutinis valstybės tarnautojas, tokio asmens „išstatutinimas“, t.y. jo pareigybės išbraukimas iš statutinių pareigybių sąrašo, laikantis visų Įstatymų nustatytų sąlygų ir reikalavimų, teoriškai galėtų būti įmanomas, jei tokiose pareigose dirbančiam asmeniui būtų pilnai, visa apimtimi išsaugotos be išimties visos, iki tol jo turėtos, tarnybinės- socialinės- ekonominės- teisinės garantijos, atlyginimas, jo priedai ir priemokos, niekuo nepabloginant tokio tarnautojo/darbuotojo padėties.

www.vrsps.lt